apie tai kokia brangi mums pirmoji dukrytė manau geriausiai nusako šis eilėraštukas...
12 metų lauktas pavasaris
Dvylika metų laukėm stebuklo
Liejome ašaras, dėjom viltis.
Ir, rodos, nieko mums netrūko,
Tačiau kraujavo mana širdis...
Dvylika metų kentėm laukimą,
Teko patirt ne vieną praradimą.
Teko išgirst ne vieną įskaudinimą
Tačiau stipri širdis atlaikė kartų likimą...
Riedėjo ašaros kaskart per Motinos dieną,
Meldėm likimą, meldėme Dievą
Kad siųstų mums laimę, tėvų pašaukimą...
Ir štai jau pernai per motinos dieną
Tyliai džiaugėmės savo naujiena.
Dukrytė spurdėjo jau nebe pirmą dieną
Pagaliau ir mes laiminga šeimyna!
Pavasaris šis nuostabus -
Atėjo laimė ir į mūsų namus.
Dukrytės spindinti šypsena
Leidžia ir man jaustis tikra mama...
Rugilės mėlynos akutės
Šypsos kasdien kaip pavasarinės žibutės.
Mažos rankytės, spurdančios kojytės-
Jos sako man: ,,Būk laiminga, mano mamyte!
apie mus pernai buvo ir straipsniukas ,,Tavo vaike" su mano dienoraščio ištraukomis.... oi, geriau nebeprisiminti visos skaudžios praeities....
geriau įmesiu krikštynų laikraštukui ruoštą pusiau su jumoru, pusiau rimtą pirmosios dukrytės laukimo ir atėjimo istoriją :
O buvo taip...
Rugilytės prasidėjimo istorija tėvelių akimis (sutrumpinta versija) ...
(...) 1997 m liepos 26 d. smagiai atšokus judviejų vestuves, po metų kitų seneliai pradėjo akimis sekti parskrendančius gandrus ar tik jie neužsuks ir į jų sodybą, bei sėti ankstyvuosius kopūstus... Bet deja, Šalnos ir žvarbūs vėjai neleido nei gandrams jaukiame N ir E šeimos lizdelyje nutūpti, nei seneliams sulaukti gero kopūstų derliaus... Net 12 metų teko laukti kol gandrai senelių sodyboje sėkmingai susisuko gūžtą ... Kaip niekad tą vasarą užderėjo ir kopūstai... Ir visi šie požymiai visai ne be reikalo... Pagaliau... Pagaliau kažką mažyčio, mielo ir švelnaus paliko gandrai jauniesiems K. (na jau ne visai tokiems ir jauniems) kopūstų daržiukyje... Pagaliau dideliam visų džiaugsmui sėkmingai subrendo taip ilgai lauktas jų meilės vaisius, prieš tai net penkis kartus nesėkmingai palaužtas piktų vėtrų... Stebuklingi vaistukai padėjo jį išauginti prižiūrint pasišventusiam daktarui...
2009 m gruodžio 23 d.vidurdieny (12.25 val.), už lango elegantiškai sningant, visiems paskendus Kalėdinių dovanų bei Kūčių vaišių apsipirkimo rūpesčiuose, šio margo pasaulio vaiskią šviesą, per daug mamytės neiškankinusi, išvydo Kaleininkų mažoji angeliukė, kurią tėveliai be ilgų svarstymų pavadino Rugilės varduku. Kiek daug gražių lietuviškų tvirtybės bei brandos simbolių telpa šiame vardukyje: ir rugys, ir gilė, ir rugiagėlė. O vardą kuo tikriausiai pateisino rugiagėlių mėlynumo Rugilytės akutės... Tėveliui negalint atsidžiaugti, jog dukrytė grynas jo veidrodinis atspindys (tai beje, pirmasis pastebėjo daktaras.Yra sakoma, kad dukros panašios į tėvelį, būna laimingos - pagyvensim, pamatysim...) su džiaugsmo ašaromis veide tėveliui ,,atsirišo meilūs žodeliai, apie kokius mamytė visus tuos 12 metų tik pasvajot galėjo... Kiekvieną kart šnekino dukrytę vis kitu vienas už kitą meilesniu varduku: Rugyte, Rugute, Kikiliuk, Dagiliuk, Voveriuke, Zylute...
Ir visai dabar jau nebesvarbu, jog pirmomis dienomis mes sunkiai apsipratom su naujo žmogučio poreikiais, bandėm sukurti ,,senovišką maitinimo kas 3 val. rėžimą, verkėm abi kelias paras, nes vis dar trūko pienelio, o be to jis buvo ,,užkrėstas mamytės liūdna nuotaika, numetėm per daug svorio... Visa tai dabar jau nesvarbu... Svarbiausia, kad tomis pirmomis akimirkomis buvome visi trys kartu o kartu juk ir džiaugsme, ir varge daug smagiau... Mūsų šeimos džiaugsmas užgožė netgi Kalėdų džiaugsmus... Simboliškai ir paskubomis pasidalinom su tėveliu plotkeles, o jau 12 patiekalų nebeskaičiavome... Tuo metu pats gardžiausias patiekalas dukrytei buvo mamytės pienelis....
Taip ir prasidėjo mūsų Aldonos (daktaras visas naujagimes mergytes vadino Aldonomis) kol kas dar sunku numatyti koks gyvenimo kelias, apie kurį mamytė būtinai bent jau retkarčiais pribėgdama parašys ,,romaną, kaip kad ir žadėjo daktarui...
*****
Rugilytės atėjimo istorija jos pačios akimis...
Turbūt niekas geriau negalėjo įvertinti tuo metu susiklosčiusios situacijos, kaip tik pati Rugilytė... Štai jos pasakojimas, kaip ji jautėsi prieš ir po atėjimo į šį pasaulį: ,,Tą ankstų gruodžio 23 d. rytą, aš dar buvau tik dalinai pasiruošusi susipažinti su nauju pasauliu... Juk aš vis dar kantriai laukiau, man dar pradžioje numatytos lemtingos Kūčių dienos- norėjau tapti pačia brangiausia, kokia tik gali būti, tėveliams Kūčių ar Kalėdų dovanėle... Bet mamytė nusprendė leisti daktarui atšvęsti šventes be darbo rūpesčių ir mane pašaukti į šį pasaulį dienele anksčiau... Kaip ir visus 9 laukimo mėn. buvau gan rami mergaitė, taip ir prieš pat atėjimą nesuteikiau mamytei daug kančių bei skausmo... O jei ką mamytė ir jautė, tai ne ką stipriau, nei ją nuolat kankinantys tulžies skausmai...:
Tu palauk, jis jau greitai ateis
Dar minutė, sekundė trumpa,
Dar atodūsis ilgas, sunkus
Nesvarbu ar sūnus, ar dukra.
Jis jau skuba pasaulin, jauti?
Jis jau greitai, jau greitai pravirks
Pakentėk, o chalatai balti
Jį pirmieji šioj žemėj sutiks.
Bet minutė pavirto diena
Ir tas skausmas be galo aštrus
Sužinos kažkada ir dukra,
Koks jos kelias pasaulin sunkus.
Puikūs nuskausminamieji vaistai buvo tėvelio masažiukai, jo meilus žvilgsnis, šiltas buvimas kartu tomis lemtingomis minutėmis... :
Dar įkvėpk ir nuščiuvo visi
Ir tik kūną užliejo liepsna.
Paklausyk, paklausyk, ar girdi?
Savo dukrą, mieloji mama?
Puikiai prisimenu, kai mamytei surikus ,, Jau tuoj tuoj...., tėveliui skubiai išbėgus koridoriun ir dar spėjus telefonu užfiksuoti ties 12 val. 25 min. sustojusią laikrodžio rodyklę, mane apakino ryški dienos šviesa ir aš pirmą kartą surikau:
Aš jau esu Matau, kaip supasi danguj geltona saulė ir tiesia i mane rankas mama - tik vieną ją kol kas pažįstu...
Aš jau esu Nors dar nemoku juoktis, todėl verkiu iš laimės,nes man patinka jaustis mylimu žmogum...
Aš jau esu... Priimk mane, pasauli! Gerumu, šviesa ir meile užliūliuok. Nepagailėk man šilumos ir laimės bei begalinės Dievo palaimos...
Aš jau esu Priimk mane, pasauli, - aš atėjau Tavęs pažinti!
Dar spėjau įsidėmėti linksmuolio daktarėlio žodžius ,, Ooo, tokia blondinukė kaip ir tėtis O kur jis pats, tas mano panašumo kaltininkas? A va, įbėga apsipylęs džiaugsmo ašaromis... ,,Sveikas , tėveli! Kaip tu jauties naujose pareigose? Vis dar negali patikėt? Tuoj patikėsi, kai užriksiu visa gerklyte...
O kokiais meiliais žodeliais mane pasitiko mamytė?: ,,Ką mergaitė..? (juk visą laukimo laikotarpį tėveliai buvo labai kantrūs ir nesidomėjo mano lytimi) Negali būt... Tai bus dabar visiems džiaugsmo... Tu, tikras mūsų Kalėdinis stebuklas, Rugilyte ... ir tik capt capt ašarėlės mamytei per skruostą... Ir taip aš išgirdau pirmą kartą savo mielą varduką... Netgi gretimoj gimdykloj išgirdusi mano riksmą, gal kiek su lengvu pavyduku apsiverkė trečiojo sūnelio Viltenio jau irgi tuoj tuoj sulauksianti mamytė...:
Rieda ašara džiaugsmo karti
Negali patikėt- ji jau čia.
Ir tėvelio glamonė meili-
Laimingiausia paliks ši diena.
Toks mažutis mažutis žmogus
Su rankytėm, kojytėm - matai?
Jai svarbiausia pienelis saldus.
Ir šilčiausi tėvelių jausmai..
Laimingiausia paliks ši diena.
Kol užaugs mūs gražuolė dukra
gaubs ją meile savąja tėvai,
Kol išaugs didingi jaunystės sparnai
Beje, vos nepamiršau paminėti vieną labai svarbų faktą ogi, savo manekeniškos talijos duomenis: svoris 3,060 kg, ūgis 50 cm. Tačiau, kad ir kokia manekenė beatrodyčiau, pirmąjį šliaužtą, kurį man pirmam kartui pasipuošti buvo paruošusi mamytė, ,,išaugau dar gimdykloje...
Tėvelis išdūmė koridoriun skelbti visiems telefonu gerosios naujienos, o mane visą tokią nuogutę paguldė ant minkščiausio pasaulyje patalėlio - mamytės krūtinės... Noriu valgyt, oi, kaip noriu valgyt! O kur man čia rasti ką nors skanaus? - Štai pagaliau radau... Oi, kaip saldu gardu, kaip du medu, nors ir mažoka... Bet pirmai pradžiai pakaks, o vėliau mudvi su mamyte bendrom jėgom pasistengsim, kad mažosios K. pieno bariukuose pienelio nepristigtų...
Pagaliau mes visi trys smagiai įsikūrėme gan jaukiame valdiškame butelyje, pažymėtame 276 nr... Ir ne tiek svarbu mums buvo visos moderniosios technologijos šiuose namučiuose, kiek galimybė būti visiems trims kartu- dalintis pirmųjų mano gyvenimo akimirkų džiaugsmeliais bei vargeliais...
Tačiau, kaip dažnai nutinka daugeliui nepatyrusių mamyčių, - pirmomis dienomis su manimi buvo daugiau vargelio nei džiaugsmelio... - aš juk dar nemoku teisingai žįsti, nežinau, kas kiek laiko man geriau prašytis valgyti, neskiriu dienos nuo nakties...
O kuom mane čia aprengė, kad man vis tiek dar šalta? Mamytės įsčiose tai nereikėjo nei vilnonių kojinyčių, nei šliaužtukų - man ten buvo visą laiką šilta net ir nuogutei... Keistas tas naujas pasaulis... Brrrr... Priglausk, mamyte, mane arčiau savęs, gal kiek apšilsiu...
O kokias čia mandras kelnytes man uždėjo? Ką, aš galiu į jas siusioti ir kakoti...? Ooo, tai gerai... Nors vienas man palankus patogumas...
Štai tokie mano pirmosios dienos įspūdžiai... Pirmąją naktelę praleidom visi trys stačiomis akimis vis dar nesusivokdami kas čia kur vyksta... O jau antrą dieną tėveliai pagavo šiek tiek ritmą pagal mano dūdelę ir pamažu įsisuko tikrasis mano gyvenimo ratas... Kantrios valgymo pamokėlės trunkančios po gerą valandą, pampersiukų keitimas, rūbelių skalbimas, šikniuko prausimas... Rodos tik tiek nedaug man visko reikia... Bet tėveliams kažkaip beveik neliko laiko nei patiems normaliai pavalgyti, nei pamiegoti... Negi, aš tokia mažutė ir tokia galinga? Taip sugebu valdyti du suaugusius žmones? Na pasirodo kad taip, o aš nė netikėjau tokiomis savo galiomis...
O kas čia per blizgančios panelės ir raudonas diedukas įsiveržė į mūsų palatą? Aaa, tai Kalėdų senelis su snieguole ir nykštukais. Na, tai labai malonu. O ką dovanų man duosit? Gėlytę iš saldainiukų?- iki saldainiukų tai man dar toli, bet gėlytės gražu... O ypač tos rožytės, kurias tėvelis padovanojo mamytei. Ne be reikalo šios tėvelio dovanotos rožės, taip ilgai žydėjo.
Man dar vos 2 dienos, o jau atšvenčiau tiek daug švenčių: savo gimtadienį, Kūčias, Kalėdas...Tai ką, mamyte, prisikūčiavojai aguonpienio, kad mums abiems taip pilvukus pučia ir dar nori, kad aš neverkčiau? Net mamytės papulis man nemielas pasidarė... Vienintelė išeitis tokiu atveju mamytės pienelis iš buteliuko...Va čia tai dalykas!-lengva traukti, geriu kiek noriu - tikra prabanga...
O kuom jūs mane, brangieji, be viduriukų pūtimo dar apdovanojote švenčių proga? Štai, matau mane laimina ir saugo Kalvarijos močiutės dovanotas angeliukas... Mamytės teta Dalė pasirūpino, kad nesušalčiau ir padovanojo šiltą kostiumėlį. Dėdės Arno šeima pasirūpino, kad mamytė turėtų į ką fiksuoti mano pirmųjų 5 metų įvykius bei pasiekimus...
Na, pagaliau ,,prašventę klinikose beveik visą savaitę, gavom palaiminimą vykti namučių, kur mūsų nekantriai laukė pusbroliukai bei būsimieji krikšto tėveliai... Jau pagaliau gimtieji namai, nors kiek ir išvėsę, bet greitai mes įsikarščiuosim ir prišildysim juos savo džiaugsmeliais bei rūpestėliais... Čia prasidėjo mano tikrasis gyvenimas.. Čia aš augsiu, tvirtėsiu, kabinsiuos į gyvenimą, pažindinsiuos su daug naujų dalykų, lydima tėvelių rūpesčio, jų patarimų,o kartais, jei reikės, net ir švelnių pabarimų...
Duok Dieve būti man tokiai maloniai bei geraširdei, kaip kad buvo mano prosenelė, kurios aš taip ir nebespėjau išvysti, tačiau į kurios vietą aš atėjau, nudažydama savo tėvelių gyvenimą visai kitom, ryškiom kupinom vilties ir meilės spalvom :
,,AŠ Jūsų didžiausias džiaugsmas... Gyvenimo prasmė... AŠ sugebu atnešti Jums laimę. Jūs mano artimiausi žmonės. Mamytė ir Tėvelis.... Geriausi ir gražiausi pasaulyje. AŠ Jūsų didžiausias rūpestis: Jūsų vargelis, nemiegotos naktys ir ašaros. Sugebu pareikalauti iš Jūsų geriausių valandų, sugebu sugriauti Jūsų planus... AŠ Jūsų neparašyta disertacija, nepastatyti namai... Bet AŠ ŽMOGUS!!! Mane reikia ne tik prausti, šukuoti, valgydinti... Su manim reikia kalbėti, dainuoti, sekti pasakas... Manyje reikia matyti, mylėti ir gerbti ŽMOGŲ... Ir AŠ juo būsiu!!! BŪSIU didžiausias Jūsų rūpestis, ateitis, neišsipildžiusios svajonės, Jūsų didžiausia laimė...
ANTROS DUKRYTĖS ATĖJIMO ,,ROMANĄ" DAR KIEK APŠLIFUOSIU, PATRUMPINSIU IR ĮKELSIU KIEK VĖLIAU....
