Mano gimdymas buvo labai lengvas ir greitas, bet, zinoma, tuo momentu man viskas atrode siaubinga ir baisu. Jau antra valanda gimdykloje saremiaudama pradejau visam personalui grasint, kad nusizudysiu, jeigu jie man vaiko tuoj pat neistrauks

Akusere juokiasi, sako, davaj, bandyk, o mes tave "atkachalinsim", va, visos reikalingos priemones yra
Kai jau atsirado "ejimo lauk" pozymiu, prieina mano gine, ir sako: "nu, vaikeli, ka jauti?"

Nu as pasiutau! Rekiu as jai: "Ka jauti?! O kaip JUMS atrodo?! Shikt noriu!"

O gimdyme dayvauja ne tik vyras, bet ir mano mama, kuri yra gydytoja, dirbanti toje pacioje istaigoje. Sedi visa raudona, zodzio pratart nebegali...
Kai jau pradejau stangintis, tarp stangu isigudrinau po minute - kita numigt (nu buvau gi baisiai nusikalusi), o mano mamai shokas: nu kaip, aceit, ji gali miegot gimdydama

Tai priejusi, prisikishusi man prie veido, per visas stangas, mama ziurejo, ar as tikrai miegu: pasilenkia, kvepavimo pasiklauso, aki per prievarta pramerkia...

Tai pries pati paskutini stumima dar spejau ir motina iskoliot: "Ar tu dingsi man is vaizdo?! Ar duosi ramiai pamiegot?! Dabar gi kokius du metus negausiu normaliai ishsimiegot! Ir is viso, eik, sveikinkis su anuku, ziurek, jau eina!"