Kai šikšnosparnis šnarina mingančią tylą,
Nusileidžia į žemę baltas rudenio angelas
Ir lyg apverktas pranašas tyliai prabyla:
Apie saulės į rudenį nusitrynusią žymę,
Kol velėja undinės rūko žlugtą papievy,
Apie medžių kasmet vis storėjančią rievę
Ir mintis, kurios sklando ar tyli nurimusios.
Atminty dega dienos, jų aistringas pavėsis,
Užmaršty supas žlugtas baltos debesijos.
Baltas rudenio angelas šaukia lelijas
Atsibudus viltingai antrąkart sužydėti.
Gęsta saulės plėnėtos padangių žarijos,
Diržta rudenio norai į žemę įliję randėti.
Danguje skleidžias angelo baltos lelijos,
Liūdesys kad dienų tamsumu neskaudėtų
P.R Liubertaitė
tavo švelnios rankytės niekada nebeapkabins
