
gerai jei pirsliai ir patys turit ilgus liezuvius, bet pvz mano jaunikis tai tikrai neisstenetu visu akivaizdoj savo sirdies turinio.Visokiu zmoniu yra...O as pvz pradeciau verkti ar sakyciau savo mintis ar skaityciau, tai kam tu mikciojimu reikia?Duosiu savo busimam vyrui paskaityt, juk galima ir svetimus zodzius skaityti is sirdies, jeigu aisku buni i juos isigilines ir supranti ka skaitai,o ne automatiskai paberi kaip zirnius i siena.
cia keletas zodziu, gal kam pravers:
Kai sunku, prisimenu vaikystę,
Užsimerkiu ir matau gimtus namus:
Sėdi tu, mama, o aš tarsi artistė
Jums rengiu juokingus spektaklius.
Arba atmenu, kaip nešdavai per pievą,
Mokydamas džiaugtis skrendančiu paukščiu.
Man suprast padėjai keistą vėjo kalbą
Ir įvertint tai, kąjau seniai turiu.
Tu dar mokinai širdies klausyti,
Pameni, kaip kūrėm ateities planus,
Ir suprast padėjai - ne bėda suklysti,
Privalu vėl keltis ir išlikt žmogum.
Papildyta:Tu-mano medžio šaknys,
Mokančios atsigaivinti žemės vandenio čiurkšle.
Tu- mano medžio šaknys, o mama- sula.
Tu- mano paukščio snapas,
Galintis iš laimės susikrauti lizdą po žydra žvaigžde.
Tu- mano paukščio snapas, o giesmė- mama.
Tu- mano vilko iltys,
Ginančios nuo priešo, sėlinančio su mintim pikta.
Tu- mano vilko iltys, letena- mama.
Tu- mano kelio kraštas,
Guodžiantis iš tolo, kai slenku likimo apkulta.
Tu -vienas kelio kraštas, kitas- mama.
Aš- kūrinys iš jausmo nulipdytas,
Nežinomų pasauliui skulptorių ranka,
Esu be galo laikina.
Ir tirpsta mano dienos laiko saujoj,
O aš vis vien laiminga, nes yra
Šešėlis medžio,
Paukštis laisvas,
Vilko kauksmas,
Kelio dulkės,
Kuriuos lyg kraitį man sukrovė tėtis įr mama.