Knygos, knygos, knygos...*67 Namučiai

Oi ne ne, as dideliais kiekiais tikrai neperku. Daug ka pardaviau, labai daug skolintu skaiciau O dabar bibliotekele - Rojus zemeje

Nu gerai, gal ir nesu ta visai juoda minimaliste, kuri ir reikalingus daiktus ismeta (pazistu tokiu ), vis tik esu ir sentimentali savotiskai

Tada aš iš tų juodesnių Nes kartais išmetu ar kur kitur likviduoju, o paskui, būna, pagalvoju - o be visai reikalo
Sentimentali esu, bet gal ne daiktams - jausmams, prisiminimams ir t.t. Va ko išmesti negalėčiau, tai nuotraukų.
Tiesiog gyvenime esu priėjusi sau išvados, kad tas kaupimas nieko gero neduoda. Nes tie sukaupti daiktai dažnai gyvena savo gyvenimą, o mes - savo. Bent jau tokia mano asmeninė patirtis O kitų gal kitokia, negaliu ginčytis.

Patiko, kaip kažkuri čia pasakė, kad jei pardavė knygą, dėl kurios praradimo vėliau gailisi-deda pastangas vėl įsigyti. Knygos gali keliauti, migruoti, kurtis naujuose namuose ir vėl grįžti į senuosius. Pas mane visada gyvens "Sidro namų taisyklės", Dinos trilogija, F. Sagan "Sveikas, liūdesy". O to paties Irvingo paskutinių "kepinių" net nesinori užlaikyti. Laikausi nuostatos, kad yra knygų, kurias gali skaityti daugybę kartų (man su Dinos knyga taip atsitiko jau 5 kartus, su "Sveikas.liūdesy"- gal 6 ...), o yra tokių, dėl kurių gaila gaišti ir tą vienintelį.
Bet gal atsitiks taip, kad iškeliaus ir paminėtosios? Netikiu, bet maža kaip gali būti. Mes keičiamės, tuo taip pat esame įdomūs. Tik žinau, kad lauksiu, įsigysiu, mylėsiu dar daugybę kartų .

Atsimenu, kaip sakei, kad tau priimtinas vienos knygos veikejo poziuris i gyvenima: "visi turimi daiktai telpa i kuprine", ar kazkaip pan. Susimastau, kad ir as taip noreciau. Maziau turi, maziau ir vargo visom prasmem
Papildyta:

Sitos man irgi net nekyla mintis parduoti Tuolab, kad ji ir dovanota

Žinau, kad ilgas, bet kad ir knyga įspūdinga


AXEL MUNTHE- KNYGA APIE SAN MIKELĘ

Štai visai neseniai užvirė diskusija: ar perskaityti atsiliepimai apie knygas įtakoja mūsų skaitymo kokybę ar pakerėti liaupsių iš knygos tikimės kur kas daugiau nei šiaip būtumėm laukę... Knyga apie San Mikelę daug kur išgirta, apdovanota įvairiausiais epitetais: ,,žmogiškumas puikiai dera su skaniu humoru, intelektu, sodriu žodynu", ,,šilta knyga", ,,knyga, turinti savyje kažką, kas verčia nusiraminti", knyga, kurios negalime nurašyti senienoms, nes ji visada aktuali"...

Pagaliau ir aš ją paėmiau į rankas. Tiesa, jau trečią kartą, nes pirmuosius du kartus, teperskaičius 15-20 puslapių vis suprasdavau, kad kažkas netaip, vidinis mano ,,knygynukas" (čia toks pasąmonės gyventojas, mano knyginio skonio formuotojas sakydavo, kad reikia palūkėti. Išlaukiau.

Ėmiau vingiuoti pro prožirnių krūmus ir žydinčias mirtas, viena akimi stebėti roba di Timberio, bandžiau kvėpti Kaprio ir Anakaprio kvapus, klausytis tėvo Antonio senovine italų kalba sekamas maldas. Ir staiga viską pakeitė choleros smarvė Neapolyje, alpstančių poniučių aimanos Paryžiuje. Taip keistai persimainė knyga … Mane labai nustebino toks keistas knygos posūkis, mat patogiai įsitaisiusi jau ruošiausi skaityti apie ramų užutėkį saulėtame krašte.
Axelis Munthe, pats būdamas gydytojas, psichiatras šmaikščiai ir sumaniai aprašo savo gydymo praktikos pradžią Paryžiuje, gydant senas nutukusias damas, jaunas isterikes, aprašo savo begalinę meilę gyvūnams ir begalinę meilę žmogui, ypač tam, kuriam jau niekas nebegali padėti, o tik jis … ,,Be gailesčio negalima būti geru gydytoju”, o būtent tai ir turi Munthe, kažką tokio, ko jis pats ir kiti negali įvardinti, bet puikiai mato tai esant. Tikriausiai kiekvienas, kuris bent kažkada kreipėsi į gydytoją, kuriam bent kažkada kažkas skaudėjo, žino, kaip svarbu, kai tavimi patiki ir tau nori padėti. XX a. pr. medicina atrodo skurdi, tačiau širdis, gydanti žmogų, atrodo turtingesnė nei šiuolaikinė.

Ir nors man pačiai ši knyga tikrai patiko ir tokių, kuriems ji patiko, yra daug, visgi manau, kad ji skirta ne visiems. Knygoje daug samprotavimų apie mediciną, gyvenimiškas tiesas, religiją, moralę, vertybes, kitaip pasakius daug visko apie tai, kas vienam atrodo gilu ir dvasinga, o kitam tik paistalai. Todėl tariu, kad skaitytojai turėtų paskirstyti beveik tolygiai: vienodai mėgstančių ir nemėgstančių San Mikelę.

Atskirai norėčiau keletą žodelių tarti apie skyrelį Hipnozė, kurį skaičiau su ypatingu susidomėjimu. Axel Munthe buvo garsaus psichiatro Žano Marteno Šarko (Jean-Martin Charcot) mokinys. J.M.C buvo savotiškas hipnozės dievas, hipnotizuojantis isteriškas moteris, rengiantis specialius hipnozės vakarus/ spektaklius žiūrovams iš gatvės. Sutapimas, jog prieš kelis mėnesius Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose lankiausi Danijos šiuolaikinio meno parodoje „Bedlamas. Apie normalumą ir kitas manijas“.. Tai aštuonių menininkių darbas apie normalumo sąvoką. Vienos iš jų instaliacija „Iškreiptas beprotybės žvilgsnis„ (angl. „Twisted Gaze of Madness“) nukelia į Salpêtrière psichiatrinę ligoninę Paryžiuje. Dalį instaliacijos sudaro fotografijos, kurios yra sukurtos naudojant originalias ligoninės pacienčių nuotraukas. Būtent šioje Salpêtrière ligoninėje ir darbavosi žymusis Šarko ir pats Axelis Munthe, kuris savo knygoje labia taikliai ir įdomiai aprašė vykstančius spektaklius. Lankydamasi parodoje ir pati turėjau galimybę stebėti pro ,,akį” sergančius ,,bepročius” (specialiai imituotas kambarys su slaptu kambarėliu, kuriame slėpdavosi tie,kurie sumokėję pinigus galėjo slapta stebėti jaunas moteris beprotes), tačiau man kažko trūko. Tas kažkas ir buvo ši knyga (tiksliau keli skyreliai), kurie sumaniai užpildė parodos paliktas spragas. Viena tik pasirodė keista, jog knygos anotacijoje pažymėta, jog šioje knygoje Munthe aprašo savo gyvenimą ir spalvingus žmones, kuriuos sutiko, Guy de Maupassant`ą, Louis Pasteur`ą, tačiau Charkot nepaminėtas, nors jis buvo didelis psichiatrijos autoritetas, o dabar, nors ir sukritikuotas,, neabejotinai įspūdinga asmenybė medicinos pasaulyje. Bet tikriausiai tai tėra įdomu tik vienetams….kaip aš

Ir paroda, ir Munthes knyga labia daug privertė susimąstyti apie žmogų, jo vietą gyvenime ir po jo, apie savo ir kitų elgesį, apie galimybę jį keisti. Neabejotinai tai knyga, kuri yra vertinga savo giliais apmąstymais. Labai tikiuosi, jog kada nors mano kelionių takai pasuks ir į Kaprį, kuriame dar tebestovi San Mikelė ir sfinksas, kurio taip norėjo Axelis ir kur įsikūręs muziejus, skirtas šiam nuostabiam žmogui, kuris savo honorarus skyrė migruojančių paukščių prieglaudoms statyti bei dosniai aukojo vargšamas, tuo pelnydamas ,,šiuolaikinio Pranciškaus Asyžiečio” vardą, bet kaip replikuotų pats rašytojas ,, už cholera sergančių gelbėjimą aš gavau medalį, tačiau niekas medalio nepaskyrė Archandzelui Fuskui, kuris pardavė savo paskutinį kostiumą, kad galėtu sumoketi už visai svetimos mergaitės karstą.

Tai puiki knyga, beveik kaip vaistas, padedanti numesti svorio: ją skaitant rodos nuo širdies nukrenta keli kilogramai apatijos, abejingumo, liūdesio ir pykčio.

Citatos
Mirties karalystė neturi ribų, kapas neturi tautybės.

Ateis laikas, kai žmonės liausis šaipęsi, nes supras, kad gyvulių pasaulį kūrėjas patikėjo mūsų globai, o ne mūsų malonei, kad gyvuliai turi tokią pat teisę gyventi kaip ir mes ir kad mūsų teisė atimti jiems gyvybę griežtai apribota mūsų savyginos ir egzistencijos teisės. Ateis laikas, kai žmogus nebejaus malonumo žudydamas. Bet kol dar taip nėra, žmogus negali vadintis civilizuotu, jis paprasčiausias barbaras, trūkstamoji grandis tarp laukinių jo protėvių, kurie žudydavo kits kitą akmeniniais kirvukais dėl žaslios mėsos gabalo ir ateities žmogaus. Būtinumas žudyti laukinius žvėris neginčytinas, bet jo vykdytojai, išdidūs šių dienų medžiotojai, taip nusmuks, jog taps paprasčiausiais naminių gyvulių skerdikais.

Kas nori prarasti pinigus- tepasilaiko juos sau, o kas nori juos išsaugoti amžiams- teatiduoda kitam.[ ...] Kuriam galui krauti pinigus, jei vistiek reikės jų netekti? Mirtis turi antrą raktą nuo jūsų pinigų skrynios.

Gražių minčių apstu visoje knygoje, bet pabaigai mano akimis pati pačiausia.
Jau buvau išmokęs valdyti aštrius chirrginius instrumentus, kad galėčiau vienodu ginklu kovoti su negailestinga priešininke, kuri su dalgiu rankoje visąlaik- bet kurią dienos ir nakties valandą- kalidžiojo po palatas, kiekvieną akimirką pasiruošusi kirsti. Išties, atrodė, kad Ji galutinai įsikūrė čia, niūrioje senoje ligoninėje, kuri tiek šimtmečių buvo kančių ir skausmo prieglobstis. Kartais, aklo įniršio pagauta, Ji kaip beprotė įsiverždavo palaton, smogdavo į kairę ir į dešinę, jauniems ir seniems, iš lėto pasmaugdama vieną auką, nuplėšdavo tvarstį nuo atviros žaizdos kitai, ir kraujas išbėgdavo iki paskutinio lašo. Kartais aprimusi Ji prisėlindavo pirštų galais ir kone švelniu rankos prisilietimu užspausdavo akis nelaimingajam, ir jo veidą nuskaidrindavo šypsena, kai Ji nueidavo. Mano pareiga buvo neleisti Jai prisiartinti, bet aš dažnai nė nepajusdavau, kaip Ji pritykindavo. Tik maži vaikai prie motinos krūtinės pajusdavo Jos artumą ir krūptelėję nubusdavo, šaukdami veriančiu skausmo balsu, Jai praeinant pro šalį. Ir dažnai senos vienuolės, visą gyvenimą praleidusios palatose, laiku pastebėdavo Ją sėlinant ir suskubdavo prinešti pire lovos kryžių.
Pradžioje, kai Ji pergalingai stovėdavo iš vienos lovos pusės, o aš bejėgiškai- iš kitos, mažai Jos tepaisydavau. Tuomet man rūpėjo gyvybė; žinojau, kadmano paskirtis baigiasi, kai Ji imasi darbo, ir tik nugręždavau veidą nuo nelemtos kolegės, nesitverdamas apmaudu dėl pralaimėjimo. Bet, labiau su Ja suartėjęs, ėmiau vis atidžiau Ją stebėti ir, juo dažniau Ją matydavau, juo labiau troškau ją pažinti ir suprasti. Pradėjau suvokti, kad Ji turi savo darbo paskirtį lygiai kaip ir aš, kaip ir aš turi atlikti savo užduotį, kad mes šiaip ar taip, draugai- kuomet kova dėl žmogaus gyvybės pasibaigia ir Ji nugali, geriau be baimės pažvelgti kits kitam į akis ir likti bičiuliais. [...]
Bet kodėl Ji buvo tokia žiauri? Kaip Ji galėjo viena ranka atimti tiek jaunų gyvybių, o antrąja suteikti tiek ramybės ir laimės? Kodėl Ji taip iš lėto smaugia vieną auką, o kitą parmuša tokiu greitu smūgiu? Kodėl taip ilgai kovoja su kūdikio gyvybe, o senio gyvybe mielaširdingai leidžia užgesti per miegą?[...]
Bet ar išties mano misija pasibaigia, kai prasideda josios? Ar paskutinėje nelygioje kovoje aš turiu būti pasyvus stebėtojas, bejėgiškai ir abejingai žiūrintis į pragaištingą Jos darbą? Ar man reikia nusigręžti nuo Jos akių, kurios maldauja mane padėti, ki jau seniai užkstas žadas? Ar aš turiu paleisti tuos virpančius pirštus, įsikibusius į mano ranką kaip skenduolis į šiaudą? Aš buvau nugalėtas, bet nenuginkluotas, mano rankoje tebebuvo galinga smogiamoji jėga. Ji turėjo amžinojo miego taurę, bet ir aš turėjau savo taurę, kurią man patikėjo maloningoji Motina Gamta. Ar tuomet, kai Ji pamažu varvina savo gėralą, negalėčiau įpilti savojo, mielaširdingai paverčiančio kančią ramybe, agoniją- miegu? Argi ne mano pareoga palengvinti mirtį tiems, kuriems negalėjau išsaugoti gyvybės?

p.s Citata ilga, tačiau ji labai taikliai atpindi nuostabiai gailestingą Munthes asmenybę. Jis buvo skausmo malšinimo ir eutanazijos šalininkas.Galima sakyti, jog jis atitiktų daugelio įsivaizduojamo gero ir protingo gydytojo įvaizdį- būdamas geras ir sumanus psichologas jis visada saviitaigą, hipnozę, muziką, įvairias meno terapijas vertino kur kas labiau nei vaistus.

Stikliuk, pavarei kaip visada Nuostabus atsiliepimas Dziugu, kad ir tau patiko si knyga

čia panašiai,kaip rusų oligarchai samdo žmones,kad knygas surinktų,bet tikras

bandžiau porą kart skaityt,niekaip bet tai buvo seniai...

Tiesa pasakius, pradzia ir pabaiga - mano nemegstamo marazminio tipo Nekantresnis, manau, gali ir suklupti
Jauciu, eliss, kad tau turetu patikti (isskyrus tas mano minetas vietas )

Perskaičiau tavo atsiliepimą ir supratau kad gerai prisimenu (nors skaičiau tikrai daugiau nei prieš dešimt metų) - nepamėgau tos knygos. Patiko tavo mintis apie nusimestus liūdesio ir abejingumo kilogramus, bet iš citatų tai man tokiu erzinančiu patosu trenkia, kad net neskanu. O kur dar visos metaforos ir poetinės "figūros"...

Labas vakaras,

Su malonumu perskaičiau Stikliuko atsiliepimą. Aštrią plunksną rankoj laikai. "Knyga apie San Mikelę" man irgi paliko didelį įspūdį, atrodo, kad vėl būtų gerai paimti ją į rankas.

apie tai aš irgi užsiminiau, kad 50:50 patiks: nepatiks....tiesą pasakius pati knygos sandara man irgi tokia keistoka- pradžia lyg ir nuteikia, kad viskas bus apie Kaprį ir Mikelę, o staiga apie ..kolitą ir apendicitą pabaiga man buvo sunkoka, ne iki galo perkandau...

Dėl citatų- manau, kad Munthe kažkiek veikė to metų rašymo stilius, o man regis, jis toks tuo metu ir buvo kita vertus, labai lengva paaiškinti, kodėl man šios citatos patiko. Nes aš pati kartais būnu Munthes vietoj ...pamenu pirmą pacientą, kuris mirė per mano budėjimą ir tada tokios mintys užplūsta...o kadangi mano vaizduotė ir šiaip mąstymas paturbinti (matot iš atsiliepimų, kad esu a la mąstytojo natūros tai tiek minčių kilo, o ir tebekyla, todėl Munthe man artimas ....
Kai pradėjau dirbti su pacientais užsibrėžiau tikslą skaityti daugiau knygų apie mediciną, ligas, bet iš taip sakant grožinės pusės, todėl Knyga apie San Mikelę man patiko kaip ir Lėliukė, Skafandras ir drugelis ..... tos knygos man padeda tobulėti- kaip žmogui ir medikui viename gal mano užmojis ir didelis, bet aš bent jau noriu to, ko nenori dažnas mano kolega...deja

Sveikos.

Ateinu su pora atsiliepimų.

Lisa Grunwald ,,Žavusis Henris Hausas”
XX a. vidury buvo išpopuliarėjusios namų ūkio programos, kai į universitetą buvo atvežami kūdikiai- juos augindamos studentės mokėsi motinystės. Henris Hausas- vienas iš tų kūdikių. Stebėdami jo pirmąją gyvenimo pusę išvysime, kaip šitokia vaikystė pakenks jo vidui, kaip jam bus sunku pasitikėti jį mylinčiomis moterimis ir visiems, kurie trokš iš jo draugystės.

Pirmoji knygos pusė patiko. Atrodo nesuprantama, kai tikras kūdikis tampa paprasčiausia eksperimentine priemone. Kiekviena ,,mama” turėdavo savaitę juo rūpintis, po savaitės ją keisdavo kita, dar po tiek pat laiko- dar viena. Galop ratas vėl sukdavosi iš naujo. Praėję šitokį gyvenimą mažyliai būdavo įvaikinami. Kokia jų ateitis, nežinoma. Bet štai vieno jų jaunystę galime stebėti. Henrio gyvenime pilna staigmenų ir, kas liūdniausia, netekčių. Stebėdama jo vidinę būseną, jo jausmus, galvojau, ar tik nėra taip ir su tais vaikais, kurie vaikystę praleidžia vaikų namuose? Sulaukę pilnametystės jie iškeliauja į pasaulį, bet gerai nė nežino kaip elgtis, nežino, kuo pasitikėti, o kuo ne. Be abejo, gal tai tik spėlionės, pati tokio gyvenimo nepatyriau, bet kažkodėl mąstau, kad tie vaikai jaučiasi būtent taip, kaip jautėsi ir Hausas.

Antrąją knygos pusę skaičiau vien tam, kad skaityčiau. Nežinau, rodos, visai įdomu, ypač dėl to, kad minimos detalės iš to laikmečio, bet vis dėlto nebuvo jokio kabliuko, kuris užkabintų.

Tiesa, patiko tai, kad buvo nemažai pasakojama apie žymiojo Volto Disnėjaus pasaulį.

Šiek tiek į pabaigą man knyga ėmė priminti D. Nicholls ,,Viena diena”, ypač pagrindinė minėtosios knygos mintis galėtų būti ir viena iš pagrindinių romane ,,Žavusis Henris Hausas”. Tiesa, pabaigos jų nepanašios. Kalbant apie šios knygos pabaigą, tai ji gan tenkino mane. Ne koks skiedalas, bet ir ne nusiritanti į kraštutinumus.

Man knyga pasirodė vidutinė, nors, manau, daug kam ji gali pasirodyti ir labai įdomi, tad, jei tik tematika patinka, siūlau pabandyti ir paskaityti.


Richelle Mead ,,Šalčio dvelksmas''. Tai antroji knygos ,,Vampyrų akademija'' dalis, tai per daug ir nesiplėsiu. Kam patiko pirmoji dalis, tai patiks ir antroji, tikrai nenusileidžia nei siužetu, nei niekuo kitu. Nemažai veiksmo, pagrindinės veikėjos Rouz santykių peripetijų su vaikinais, mama, geriausia drauge. Laukiu trečiosios dalies.