Dar prisipažinimas: visą gyvenimą bjaurėjausi tiek nėštumu, tiek gimdymu, tiek maitinimu ir išvis vaikais. Kol neįsitaisiau savo
. Ir priežastį to savo nenormalaus bjaurėjimosi žinau: mano mama visada čiulbdavo "oi, leliukai, oi, maitinti, oi lialialia" ir pan., bet neduokdie tekdavo pamatyti nėščią moterį, apsirengusią aptemptais, o ne maskuojančiais pilvą rūbais, arbai matinančią, tai visada išgirsdavau "kam čia reikia žmonėm į akis su tuo pilvu lįsti" arba "kam čia reikia tais papais mojuoti". Todėl visą gyvenimą buvau įsikalusi į galvą, kad motinystė - tai kažkas šlykštaus ir gėdingo. Todėl galima šnekėti kiek nori, kad leliukai nuostabūs ir kad motinos pienas jiems - didžiausia vertybė, bet jei pradeda suokti apie matinimo estetiką ir aplinkinių jausmus, susidaro įspūdis, kad kūdikio matinimas - tai kažkas gėdingo, ką reikia slėpti.
Neįsivaizduoju motinos, kuri vidury sausakimšos patalpos išsitraukia pritvinkusius papus, iškilmingai pamojuoja kelis kartus, o paskui jau kiša vaikui į burną. O jei prieini ir apžiūrinėji iš kelių cm atstumo, tai gali dar ir ne to pamatyti
. Jei mano vaikas alkanas čia ir dabar , tai aš jį ir maitinsiu čia, o ne iškosiu slaptavietės.
Juk tai taip faina tas kūdikio ir motinos artumas, ir kaip godžiai ir susikaupęs vaikiukas geria pieną 
.
