Rytų išmintis ir mokytojai šudros

Na , va, is to issiaiskinom, kad su gyvu zmogum bendraujam, o ne su robotu , nes kilo mintis del kompiuterines programos galvoje ( cia perkeltine prasme)

SVEIKA...
Ir as susitikau su savimi/tavimi tavuosiuose postuose... prireike kazkiek laiko, bet susitikau
Ismintis tyli, zavumas liejasi, ramybe tesiasi ir taip kiekviena karta is naujo kol belieka visuma dekui uz pasisakymus

Štai dabar pagalvojau... tokia smulkmena.... tas žydintis Kalėdinis kaktusas.

Tema atsirado staiga, plius mano mintys taip pat nėra vien forume, aš tik tarpeliais atsijungiu į šį forumą.

Ir prisiminiau būtent šį Kalėdinį kaktusą, tik per jį patį vyksmą.Kai pagalvojau daugiau - tai tebuvo vienintelis toks siurprizas...

Visgi, kaip svarbu yra dėkingumas....

Jis, ko gero, svarbus yra abiems pusėms.

Tai daug ką paaiškina... Iš esmės paaiškina viską... Kai viskas nugula linijoje ir pasirodo tik tarpeliai... Tai taip gražu, netikėta, neįprasta ... Tokia trapi/trūkinėjanti tarpeliais linija... Ir taip gilu ir paslaptinga.. Kas liko tarp tų tarpelių...

Pažinti savo proto savybes, skirti.

Linijiniame prote yra vertinga, teisinga, svarbiausia, ypatinga, tiesa, išmintinga, dvasinga, priežasčių paieška.

Gyvybingumui ir vienybei čia nėra vietos.

Neskiriamos pačios linijinio proto savybės.

Linijinis protas skiria teisinga nuo neteisingo, vertingą nuo šlamšto, tiesą nuo melagingo, madingą nuo nemadingo ir t.t.

Bet neskiriamos pačios linijinio proto savybės priėjusios ribą ir jau naikinančios žmoguje gyvybingumą.

Linijinis protas aklas savo paties savybių atžvilgiu, kurios ir tapo priežastimi naikinančia gyvybingumą, pozityvias emocijas.


Jeigu linijinis protas aiškiai skiria, tai kam atiduoda pirmenybę, nuo nevertingo, nemadingo, nesvarbaus, neprasmingo, tai dėka savo paties proto stebėtojo, gimsta nauja proto savybė – gebėjimas atskirti, tai kam protas atiduoda pirmenybę, bet naikina gyvybingumą.

Išlenda į šviesą, išsiryškina pačios linijinio proto savybės, kurios anksčiau vystė, o dabar jau naikina gyvybingumą konkrėčiame žmoguje.

Pasirodo, kad priešas sukeliantis nepasitenkinimą, kančias yra proto viduje.

Tai konkrėčios proto savybės. Priekaištauti daugiau nebėra kam.

Skiriantis konkrėčias savo proto savybes, kurios trokšta pratęsti save iki begalybės, bet ėda gyvybingumą, tampa gebančiu skirti.

Gebantis skirti jau nėra aklas ir turi pasirinkimą, tarnauti toms savybėms ir naikinti save arba gimdyti savyje naujas reakcijas į tuos pačius įvykius, informaciją, situacijas, visą tą patį.


Kaip gimdyti tas reakcijas, žinių ir metodų nėra.
Bet yra tarnavimo patirtis senoms proto savybėms.
Kiekvienas žino tą malonumą kai nugalėjo, įrodė savo pranašumą ir teisybę, sėkmingai pritraukė į ką nusitaikė ir atvirkščiai kai pralaimėjo, neįrodė, nepasitvirtino ketinimai.

Ir ką naujo čia galima pridėti, išskyrus pasikartojimą ir kiekybę?

Kokybė vistiek lieka ta pati, kuri jau buvo.

Tai ir yra sūkimasis rate, ką vadina Tibetiečiai.

Malonu suktis tame linijinio proto savybių rate kai gyvenimas teka be kliūčių ir skausminga kai kliūtis nepajudinama kaip akmuo.

Atsitraukti nuo linijinio proto savybių, kurios įspraudė į tą kovos iki begalybės ratą ar pratęsti jas?

Kad atsitraukti, reikalingos naujos savybės, kurių nėra, bet yra orientyrai ir senos savybės.

Tas senas savo linijinio proto savybes naudinga pažinti, žinoti aiškiai ir nemaišyti jų su nuomone apie save.

Nuomonė apie save, visados yra.

O štai žinoti senas savo proto savybes galima tik susidurūs su kliūtimis, konfliktinės gyvenimo situacijos, krantais.

Pavyzdžiui, imame atskaitos tašką “viskas yra mano sąmonė“.

Kažkas kažką pasakė, ar skaitote informaciją, atsitiko įvykis, situacija – stebėkite savo reakcijas.

Susidirginote, susierzinote, ieškote neteisingo, vertinate pašnekovą hierachijos skalėje, neigiate?

Taip susitinkate su savo paties savybėmis kitame.

Tai savotiška savo paties savybių žvejyba, jų pažinimas, atskirimas, išryškinimas, ištraukimas į šviesą.

Ir pergimkite iš naujo tuojau pat sau į gyvybingą, gimdykite naujas savybes, sau į sveikatą ir gyvenimo naudą, kurių nėra.

Asmeninė paieška.

O jeigu nenorite, rinkitės ne gyvybingą ir tarnaukite toliau senoms savo savybėms.

Tiesą pasakius, nesupratau šios žinutės minties. Ar tai "špilka", ar ne?
Tipo, nesu visa esybe įsigilinusi į temą, todėl nesu pajėgi minčių suvesti į visumą?

Aš šiuo metu dirbu darbą, kurį dirbti man nepatinka. Bet būtina. Ir būtinai patalpoje, nes žiema
Na ir kas iš to, jei aš burbuliuosi, pyksiu, keiksiuosi? Tai vis viena objektyviai nieko nepakeis.

Todėl lygiagrečiai aš pasigilinu į sritį, kuri man įdomi, maloni ir visada mane domino.
Nemaloniam dalykui atsvara malonaus dalyko.

Aš periodiškai taip darau. Kai tik turiu galimybes, visada paskaitinėju tokią sritį.

Ir jei dabar, tarkim, neprieisiu prie tam tikro suvokimo, dėl to plaukų sau nesirausiu.
Ramiai paliksiu tai pasąmonėje, gal savaime netikėtai ateis atsakymas... O jei ne, gal vėliau...
Juk tai nėra gyvybės ir mirties klausimas.

Juk mes ateinam į šį pasaulį visai be jokio suvokimo, bet gyvenam... ir nesiskundžiam.

Priežasčių paieška. Man čia kažkas nesueina...

Priežasčių paieška - tai kodėl vertinga, kodėl teisinga, kodėl svarbiausia, kodėl ypatinga....?

Aš lyg ir norėčiau ne kodėl? , o kas?

Kas vertinga, kas teisinga, kas svarbiausia, kas ypatinga....?

Ar aš čia jau susipainiojau?

Kodėl su kodėl? nebeturėtų likti vietos gyvybingumui?
Tai neveikia emocijų neigiamai. Atsiranda tik daug smulkių atradimų džiaugsmo.

Tačiau kas? yra vertinga, teisinga....jau šalia atsiranda ir nevertinga, ir neteisinga....ir t.t.
Štai šitai jau gyvybingumą slopina.

Štai ką pasakysiu:

"Neklauskit linijinio proto vardo, jam tūkstantis vardų".

Ir štai kodėl kiekvienu nauju savo postu Vanduo išmuša mane iš vėžių

Ir vėl momentui kitam pasijaučiu kvaila


Tai supratau iš:



Aš šį dalyką skaičiau įvairiose variacijose. Bet tikrai ne tokioje. Gal viena buvo ir tokia... Kol pati išsigryninau iki galutinio jau man gerai suvokiamo grynuolio:

"Žmogus priima kitą žmogų tiek, kiek susitinka jame pats su savimi".

Žadėjau cituoti ir paskui savo pastebėjimus pritempinėti, bet tiek to, parašysiu paprastai tai, ką neseniai apgalvojau. Supratau, kad visą tą laiką, kai pradėjau skaitinėti visokias tobulėjimo knygas, apie gerus 10 m., tarsi nesąmoningai sau neleidau įsižeisti, supykti, išsirėkti, bet, aišku, pratrūkdavau sykis nuo sykio. ir buvo tokia situacija, kad supratau, jog galiu apsimetinėti kiek tik noriu prieš save pačią, nesu aš nei gera, nei dvasinga, kad man visos tos knygos nebepadeda, kad nematau prasmės jų daugiau skaityti, nebent tik dėl malonumo, jei toks dar bus. Greičiausiai nebe. Tai suvokus ir priėmus, kažkaip tarsi didelis maišas nuo kupros nukrito, tarsi lengviau kvėpuoti pasidarė. Esu tokia, kokia esu ir daugiau nebematau prasmės "gyventi dvasingai" Kitas reikalas, kad reikia kažkaip bandyti sau padėti, čia jau kita kalba, todėl cituosiu dabar


iki paskutinės eilutės viskas aišku ir įtinka, tačiau paskutinė nebeaiški techniškai.


tarkim, konfliktas, priešais stovi tikras kirvis, užsiciklinęs savo teisybėj iki negalėjimo ir reikalauja, kad kitas elgtųsi taip, kaip jis liepia. Aišku, pradžioj iš mano pusės neigimas, susierzinimas, paskui visko to pastebėjimas ir kas po to? Arba tai vyksta automatiškai, tas persijungimas, arba ne, ko pasekoje kyla barnis, ašaros, arba tyla, bet vistiek vienaip ar kitaip viduj nepriėmimas. Kaip sakė vienas pažįstamas: ilgai taip tęsiantis žmogus, kuris nieko negali pakeisti arba degraduoja, arba sprogsta kaip garo katilas. Abu variantai ne tai, ko reiktų, ko norėčiau, juolab, kad tų automatiškų persijungimų yra buvę ir yra su kuo palyginti užstrigusį "saugiklį".

Automatiskai persijungimas nevyksta. Gal tik nuslopinti galima susierzinima ar kitokia reakcija. Bet vis tiek viduje jau suveike

Vyksta. Jei gerai įsisąmonini ir įvaldai.

Nebent pačiai norisi pašūkauti, jei žinai, jog už tai ant tavęs nesupyks

Nes "garo nuleidimas" kartais reikalingas, ir jei kitas supranta, jog tikro pykčio tavyje nėra - nesupyks.

O tu ivaldei?
Esme ne persijungime, o tame, kad nereiketu (nebutu poreikio ) perjungineti kazka
Kad nereaguoti be jokio perjungimo.