Pirkimas-liga

Aš kažkur girdėjau pasakymą "seneliai yra tam, kad lepintų". Mano manymu, jei jie nori pirkti, lai perka. Pas senelius būna vienos taisyklės (ir dažniausiai tos, kurias diktuoja anūkai), o namuose vaikai tikrai supranta, kad yra visai kitos taisyklės, tik jie yra labai geri psichologai ir manipuliatoriai. Aš tai namuose nenusileidžiu vaiko norams ir būna labai šauniai paaiškinama, kad jei šiandien pirksiu tą, rytoj tą, tai poryt mes nebeturėsime ką valgyti, arba tiesiog pvz. parduotuvėj, kai yra zyziama, noriu to ar ano, pasakau, jog neturiu pinigėlių, o kai turėsiu nupirksiu (ir nesvarbu, kad galbūt tuo metu aš turiu pinigų ir galiu leisti nupirkti vaikui tą ar aną) Vaikas turi suprasti, kad jo norai bus pildomi ne kasdien. Mano vaikui 5 m. ir mes šiuo klausimu sutariam. Tai vyresnis vaikas manau tuo labiau supranta, tik gal noras suprasti nevisada būna.
Sėkmės su mažąja manipuliatore

Manau nereikia vaiku su savimi vestis i parduotuves, nors ir laikinai man tik tas padejo.

Maniškiui tuoj irgi bus šeši metai, jis irgi mėgsta eiti į parduotuves ir pirkti nesvarbu ką. Pritariu, kad nereikia vaiko vestis į parduotuvę, man tas irgi padeda.

Niekada nepirkdavau žaislų, nei skanumynų kartu su vaiku būdama. Kai mažiukas visai sėdėdavo parduotuvės vežimėly, tai burna užimta būdavo kokia barankėle, kad nečiuptų už skanėstų ( bet ne imta čia pat iš lentynos, o iš rankinės). O kai pradėjo suprast daugiau, tai čiupinėti žaisliukus visada leisdavau, paskui prašydavau padėt į lentyną. Iki 4 metų neesu žaislo nupirkus kartu būnant. Būna, kad paprašo to, ano, ir dar šio, bet išsiaiškinam, kad ta, kad tiek daug pirkti, tėtis nagrįš iš darbo visą naktį ( o jis ir taip ilgokai dirba ), mama irgi turės dirbti, ir negalės žaisti kartu. Tada sako "geriau kai grįšim - pažaiskim". Bet pritariu daugumai, kad šių laikų vaikai nebe taip vertina žaislus, jiems svarbiau kaita.
Aktuali tema, šiaip..

As dazniausia irgi einu apsipirkti be vaiku , nes suprantu ir juos , kad jie mato ir nori visada , nesvarbu kiek kartu i diena tektu eiti i parduoduve . Su vyresniu tai viskas gerai , mes kaip tik pasitariam ko mums reikia ar nereikia .Su viduriniuoju esame susitare , kad gali issirinkti kazkoki skanumyna bet tik viena :ax:nors zinoma yra galimybes pirkti ir daugiau , bet taisykles yra tokios ( zinoma ta pati dar sesei ir broliui paimti , kad nebutu paskui jokiu pavydu ) nors kai maziukas buvo , tai buvo dideliu problemu jis tiesiai prie lentynu griudavo ant zemes ir rekdavo kad nori . Bet po tokiu cirku tiesiog isvis neimdavom i parduoduve ir ka po kurio laiko viskas susitvarke . Tai kol as apsiperku jis per ta laika dar kelis kartus persigalvoja , ko jis nori , nes zino kad mama nupirks tik 1 dalyka . Na zinoma buna ir isimciu . O su mazaja tai tenka dar dirbti , bet manau irgi , kad viskas bus gerai

Mes kažkaip susitariam, kad jei ir perkame, tai nebent kažką pigaus, niekutį kokį iki pvz. 3 Lt. Dažniausiai tai būna koks skanėstas. O jau rimtesnius pirkinius perkame pvz. per gimtadienį, Kalėdų senio prašo...
O šiaip jei labai labai jau reikia ir matau, kad tai ne šiaip užgaida, o vaikui labai svarbu, tai tuomet taupome pinigėlius, metam į taupyklę po kažkiek. Tokiu atveju jau ir dukra rūpinasi, Pvz. parduotuvėje sako, ai geriau nepirksiu aš tos kramtomos, bet įmesiu į taupyklę.

Mačiau kitos mamos siūlo nebevesti vaikų į parduotuvę... Aš tai manyčiau, kad taip paliekama neišspręsta problema, nes kažkada jis vėl atsidurs toje parduotuvėje ir ar nebus kaip nuo grandinės nutrūkęs po ilgesnio laiko, norės atsigriebti... Na tai tik mano pamąstymai
Manau geriausia kiekvienu atveju kalbėtis ir aiškinti, tiek kartų kiek reikia...

o mes darom atvirkščiai,einam į parduotuves visų žaisliukų apžiūrėti,knygučių..tačiau jis žino,kad tikrai nepirksim,norėti galima,žiūrėti galima..taupyti norimam žaisliukui irgi galima ir jam nė kiekn eskauda širdis,nes žino,kad pažiūrėti visada gali,nereikia nė pyktis,ir niekada nebuvo jokios scenos kad reikia pirkti... žino,kad nezirziant daug daugiau galima pasiekti,ir už gerą elgesį tikrai nuperkam be progos žaisliukų kadangi nevalgo beveik šokoladų ir saldainių,tai net prie kasų sustatyti saldumynai nejaudina..tuo ir pasidžiaugsiu

as manau, kad nereikia begti nuo problemos, o reikia ja spresti. kas is to, kad vaiko nesivesite i parduotuve. aksciau ar veliau vis tiek ta pradesite daryti. ar vaikas, ar suauges, visi mes norime visko, akys dideles. todel apie tai reikia kalbetis, mokyti, pasakoti ir t.t. labai man patiko mintis apie grafika. tikrai, vaikutis tuomet ziurinejasi, planuojasi savo "vaikiska asortimenta", laukia to momento, kada gales pirkti.
kas del seneliu, jie visada lepins, ir nuo to nepabegsi, bet vaika reikia mokyti supratimo, taip kaip mokome, kas yra gera, kas bloga, lygiai taip pat ir kada galima, kada negalima.

Mūsų 3,5 metų sūnus irgi mėgsta pirkti, t.y. prašyti, kad nori to ar ano bet kiekvieną kartą, prieš eidami į parduotuvę, susitariame, kad pirksime jam tik 1 daiktą - saldainiuką, sausainių, sūrelį ir pan., žaisliukus tik apžiūrėsime. Jeigu parduotuvėje nuomonė ima keistis, tai primenu susitarimą, ir leidžiu pirkti tik vieną daiktą. Dėl žaisliukų leidžiu apžiūrėti, ir jei jis užsimano net smulkios mašinytės primenu susitarimą ir neperku, o tariamės, kad pirksim per gimtadienį, Kalėdų senio lauksim ir pan. Žinoma, ne visada sklandžiai einasi, bet griežtai nelaužau susitarimo. Jeigu ima ožiukai lįsti, tai ramiai pasakau, kad jis gali apžiūrėti žaislus, kol praeis ožiukai, o aš eisiu toliau apsipirkti arba apskritai išeisime iš parduotuvės ir nieko nepirksime, tai kažkaip veikia Kai mažas keldavo pykčius parduotuvėse, jeigu neidavo gražiuoju susitarti, tai tiesiog palikdavau visus savo pirkinius ir be jokių piktumų, moralizavimo išeidavome/išnešdavau klykiantį iš parduotuvės. Kai taip kelis kartus išnešiau nieko nenupirkusi, ožiukai aprimo. Žinoma, jeigu matau, kad yra irzlus, piktas ir neina susitarti, tuomet stegiuosi neiti kartu į parduotuvę, kad išvengtume konfliktų.
O dėl tauymo ir grafiko gera mintis, reikės pritaikyti