Erzina pirmas vaikas, gimus antram

Sveiki

Pries 2 menesius pas mane gime antras vaikelis. Turiu dabar dvi dukrytes
Kai pastojau labai bijojau kad niekada negalesiu pamilti savo dar negimusio kudikio, nes mano meikle mano dukrytei buvo nerealiai stipri, buvom geriausios drauges (jai 4.7 metuku). Gimus antrai mergytei, dar ligoninej pastebejau kad kazkas vyksta manyje. Nes kai vyresnioji atvaziavo mus aplankyti, mane pradejo erzinti kad garsiai kalba, laksto, lenda kur nereikia Pamaniau kad viso to kalte - gimdymas, esu labai pavargusi ir per daug reaguoju... Grizus namo niekas nepasikeite... Kudikis nori miego, vyresnioji laksto, tranko durim, neklauso (visa diena esu viena be vyro pagalbos, jis grista namo kai visi saldziau jau miega), del to mazoji negali miegoti, verkia, man reikia ja pastoviai raminti, pavargstu nuo sio siaubo. MAzoji taip meiliai sypsosi, miega, valgo, norisi ja myluoti ir myluoti, vyresnioji klykauja, neklauso, jei bari - atsakyneja atgal... ir taip be galo be krasto... Jauciu kad nejauciu jokiu jausmu vyresniajai... ir visa meile atiduodu savo mazajai... Ir labai del to kenciu nes zinau kad tai netaisyklingai ir to negali buti... Kovoju su savim, bet niekas man nepadeda... Padekit... kaip elgtis... ka daryti...?

Sveikute.Nezinau ar paguosiu ,bet manau kad tai normalus jausmas,meile yra ,taciau jau dalini ant dvieju.Pas mus panasiai buvo su pirmu suneliu taip gerai buvo nors ir padykes,kad net galvojau kad antro man nereikia,bet gavosi ,kad likimas megsta pokstus Mazyliui jau 8 men ,o suvyresneliu dar kariaujam,migdau mazyli atbega pas ji i kambari sako bucki duoti,as tai zinau ,kad tik prikelti,bet nejau sakysi meluoji,tada jau verkimas ,saukimas.Ka as pastebejau,kad kai su juo atskirai praleidziam laika,pvz;nuveinam i kina tik jis ir as,ledu suvalgyti ,pazaisti bingo,jis kaip ir anksciau linksmas,nepavidus.Butina gimus antram nepamirsti ir pirmo,jie to patis nesuprasdami pavydi ir maistauja,bet supraskim ir juos ju pasaulelis visai kitoks buvo,viskas buvo apie juos,ir staiga opa ,nebe pirmas.Maniskiui 6 (pirmam) ir siaubas koks pavydus.Situacija gereja ,bet labai jau po truputi..... Mano nuomone,paprasyk gal mociutes padetu maziuke paziureti,praleisk keleta valandeliu tik su pirmu vaikeliu,jei atsiras rutina,kazkur eiti su mama ,nors pora kart i savaite,manau vaikas apsiramins.Sekmes!!!!!

Laba
Aš galvoju, kad meilė niekur nedingo, o tu tiesiog pavargai. Maža dukrytė, naujagimis. Emocijų ir išgyvenimų jūra. Mintys nesusidėliojusios. Normalu, kad nori myluoti ir bučiuoti naujagimį-jie tokie mieli, mažučiai
Tu nekankink savęs. Juk normalu, kad daug laiko skiri naujagimiui-jeigu ne tu-tai kas daugiau?
Tau tiesiog reikia, kad kas pagelbėtų, kad padėtų prižiūrėt didžiąją ar bent leistų tau išsimiegot žmoniškai.
Aš manau, kad viskas suistvarkys artimiausiu metu.
Sėkmės

Paguodimui taves- tavo reakcija tavo atzvilgiu yra visiskai normali, tu tiesiog silpna moteris.
Pabarimui taves - tavo reakcija vyresniosios dukreles atzvilgiu yra nelabai normali, nes ji tik mazas vaikas.
Paprasciau pasakius - tavo organizmas yra nusilpes, vaikai reikalauja nemazo demesio, o pagalbos is salies nera.

O tai abi mergaitės būna namuose visą dieną? Į darželį didžiosios nenori vesti? Gi jai dabar pats tas laikas, kai būtinas bendravimas, reikia jai ir padūkti, ir pasiausti, ir su kažkuo gal netgi pasistumdyti. Tai tikiu, kad jei būna visą dieną namuose (praktiškai - viena, nes mama užsiėmus su mažąja, o sesutei iki kompanionės dar labai toli), tikrai veda iš proto, jau nekalbant apie tai, kad tu pati dar po gimdymo neatsigavusi. Jei tik yra nors mažiausia galimybė - vesk ją į darželį. Ne tik dėl savęs (jei kas imtų priekaištaut, kad va sėdi namuos o vaiką išvarai), o būtent dėl dukros. JAI reika, JAI būtinas bendravimas su kitais vaikais. Kai grįš vakare visa išsidūkusi, ir tau jau žymiai lengviau bus. O kai nejausi tokio nuovargio (gi galėsi ir pamiegoti ramiai kartu su naujagime ir pan), tai ir tie jausmai atsigaus. Niekur jie nedingo, tiesiog nuovargis daro savo.

Aciu jums uz atsakymus

Vyresnioji jau eina i mokykla pas mane Gyvenam uzsieni, o cia vaikai nuo 4 metuku jau su uniforma keliauja mokyklan. Tiesiog tokia situacija, kad mano vyras dirba vakarinej pamainoj (nuo 16h iki 24h) Vyresnioji grista is mokyklos 14h, o 15h vyras iseina i darba Taip ir gaunasi kad as visa laika ir prabunu su vaikais viena... Kaip mynejau, kadangi gyvenam uzsieny, tai pas mus cia nera nei mociuciu, nei apskritai jokios pagalbos... tik mes dviese...

Ir kaip tycia, viskas nutiko vienu metu - rugpjuti vyras gavo si darba, rugpjucio gale gime mazoji, o rugsejo 1 vyresnioji nuejo i mokyklele... Vyresnioji visada klausese labiau tecio, o dabar taip gavosi kad mato ji apie valanda laiko kasdien... Manes beveik neklauso, ir maza to dar kudikis namuose atsirado... Pradedu jau isproteti nuo tokio gyvenimo Jau nebezinau ka pakeisti kad tik viskas normalizuotusi...

Viskam savo laikas Patikek, praeis ir tai. Dziaukis gimimo stebuklu. Sis momentas nepakartojamas. Juk pati supranti, kad kiekviena diena tavo mergaites vis auga, protingeja. Pazvelk i si savo gyvenimo momenta is kitos puses. Pvz. as tau labai pavydziu Labai noreciau mazo vaikucio, bet man jau keturesdesimt ir susitaikiau su tuo, kad niekada mano gyvenime to jau nebebus.
Pasiskaitinek cia supermamoje, kaip galima lavinti mazaja,dziaukis jos pasiekimais. Ir pasirupink lavinamaisiais kompiuteriniais zaidimais vyresniajai, taip ji sukaups demesi ir duos ramybe tau nors papildoma valanda tau. Juo labiau, praejus kikiam nors tarpui, nemokama aukle gali tapti, kad ir filmukai. Jie ne visi blogi, tik reikia gerai juos isstuduijuoti. Moko ir raideles ir pan. Per yotube tikrai ju begales.
O tavo uzdarymas siuo metu namie tikrai yra laikinas ir jau pavasaris bus visai kitoks. Galu gale, juk gali tiesiog kol vyresnioji mokykleleje, tu gali pasivaikscioti po parduotuveles ir taip nors prasiblaskyti.

Pradėk nuo atsipalaidavimo. Tiesiog toks laikas. O mums kartais sunku būna net ne todėl, kad iš tiesų sunku, o kad tai dar paldomai apsunkinam savo emocinėm įtampom. Sako kai nesigauna pakeist situacijos reikia keist požiūrį į ją. Ji nepasikeis, bet patys nebegyvensim nuolatinėj įtampoj. Aišku lengva pasakyti, sunkiau padaryti, bet jei pavyksta, tai tikrai veikia. Gali nervintis, kad yra taip ir taip, kad nesi turbo mamytė pas kurią viskas idealu (taip nėra pas nieką) ir jaust begalinę įtampą ir dar ir nuo jos kentėt ir gali turėt viską tą patį, bet įtampas palkt nuošaly tiesiog priimant tą etapą tokį koks jis yra. Vietoj ėmusis raut plaukus kai iš visų kampų ūžt ima, atsidūst ir nusišypsot. Tai laikina ir taip turi būti.
Jauti tu tai savo vyresnei meilę, nejaustum - neiškotum čia kažko ir nepergyventum. O kad ji kitokios jausminės išraiškos nei "šviežiam" kūdikėliui irgi normalu. nagi nebepasidžiaugsi vyresnėlės bedante šypsena...bet tam bus kitokių progų. Augat. :]

Hm pazistama situacija. Kai buvau nescia su antru irgi galvojau, kaip cia viskas bus gimus vaikui. Bet gime ir nebuvo jau taip baisu kaip galvojau is pradziu. Labai daug laiko leidau su vyresniuoju iki gimdymo, ruosiau ji tam, kad greit namuose bus leliukas. Nezinau, kiek tai pasiteisino, bet parsivezus leliuka namo vyresnelis sutiko ji tarsi taip ir turejo buti. Be to vyresnelio netramdau, jei jis uzsimano pasaukti miegant mazajam. Nenoriu, kad jaustusi atstumtas. Daznai kartoju jam MYLIU, duodu bucka tiek jam, tiek mazajam. Ir ji skatinu pabuciuoti broli. Jei supu mazaji vezimuke ir vyresneliui leidziu atsistoti ant pakojelio ir pasisupti drauge. Aisku visko pasitaiko ir pavydi ir isterijos uzeina ir kaprizai baisiausi, bet reaguoju ramiai, nes taip ir turi buti atsiradus mazajam konkurentui, o kai mama rami, tai ir vaikas nusiramina. Be to man labai padeda tai, kad jis lanko darzeli ir tai, kad abu vaikai dar maziukai, nes kuo mazesnis, tuo lengviau prie visko prisitaiko.
Tad kantrybes ir dazniau kartok vyresnei Myliu. Juk tai nieko nekainuoja ir pamatysi, kad meile tikrai niekur nedingo, tik leisk jai pasireiksti