Kaip susikalbėti su mama

Pradėsiu nuo pradžių.

Tą vyrą pažįstu jau, berots, trejus metus, o draugaujam pusę metų. Jis gyvena kitame mieste, tad susitikdavom anaiptol ne kiekvieną dieną, o ir tos kelios valandos drauge buvo panašesnės į kažkokį savęs erzinimą, nes jos baisiai greitai praslinkdavo. Tad, mes susiorganizuodavom susitikimus su nakvyne. Apie tai, žinoma, mano mama (aš gyvenu su ja) nieko nežinojo, nes faktas kaip blynas, jog nebūtų niekur išleidusi.

Taigi, mes draugavom tikrai gražiai, bet buvom šiokie tokie slapukai iš mano giminės pusės (jo tėvai, senelis ir draugai žinojo apie mus, o štai iš maniškių žinojo tik artimiausios draugės). Ketinau jį pristatyti savo šeimai ateinantį pavasarį, prieš tai švelniai užsiminusi, jog jis vyresnis už mane devyneriais metais. Norėjau, kad viskas būtų kaip pridera, mama per daug nepultų į paniką ir suprastų, jog myliu tą žmogų ir man nesvarbi jo gimimo data. Kodėl šitaip ilgai delsiau? Nes maniau, kad jeigu jį pristatysiu vos po kokių poros mėnesių draugystės, tai mama laikysis įsikibusi minties, kad tai tėra kvailas nesubrendėliškas susižavėjimas ir akimirksniu man uždraus toliau susitikinėti su vyresniu vyru. Tiesiog norėjau viską padaryti taip, kad ir mama būtų rami, ir mes būtume laimingi.

Bet planai žlugo. Mama išsiaiškino apie mano melagingus nakvojimus švenčiant „gimtadienius“, ar tiesiog būnant su „draugėmis“. Aš, kaip pabaidyta vištelė, vietoj to, kad pasakyčiau, jog tiesiog važiuodavau pas draugą, pamelavau, kad su draugėmis važiavom šiaip pasižmonėt į didesnį miestą. Bet... ji jau anksčiau buvo susipratusi, kad aš turiu širdies draugą. Tik esmė ta, jog apie jį nieko nežinojo, nes buvau pasakiusi tik vardą. O būtent tame pokalbyje apie mano tralivalinimus į kitą miestą, ji užsimanė ir vėl pasiteirauti apie mano vaikiną. Tiesa, šį sykį jau nebebuvo kur bėgti, nes ji pati metė taiklų klausimą, ar draugas nėra iš to miesto. Plius, jau ir mane pačią buvo išvarginę nuolatinis tylėjimas, tad prisipažinau, jog jis yra būtent iš ten.

Žinoma, tada prasidėjo mamos kalbos apie tai, kad jaunas merginas grobia, padaro prostitutėm ir pan. Aš mėginau ją įtikinti, kad mano draugas yra padorus žmogus, jog aš pažįstu jo draugus, o ir jį patį žinau ne vieną dieną. Atrodė, kad ji ganėtinai nusiramino ir jau buvau spėjusi pagalvoti, kad gal veltui taip bijojau savo mamos ir delsiau apie jį kalbėti... Mama net prakalbo, kad jeigu noriu tikrai rimtai su juo draugauti, tai turiu jį atsivesti į namus. Aš patvirtinau, kad galiu tą padaryti, jeigu tik ji nepradės kalbėti tokių nesąmonių, kaip kad tai, jog jis - suteneris. Kokio atsakymo sulaukiau? Kad būtent šitaip ji ir kalbės.

O tada mama paklausė kiek jam metų. Aš, žinoma, pasakiau tiesą. Jam - 28, o man - 19. Kuo tai baigėsi? Ji vėl ėmė tvirtinti, kad jis tikriausiai yra koks suteneris, ar dar koks panašus brudas. Mėginau jai prieštarauti, bet mano žodžiai biro kaip žirniai į sieną.

Galų gale ji pasakė, jog turėčiau draugauti su savo amžiaus vaikinais, su kuriais turėčiau bendrų siekių.

Aš suprantu, jog mama man nori gero. Suprantu, kad ji manimi rūpinasi, dėl manęs nerimauja ir stengiasi apsaugoti nuo visų pavojų. Bet kaip ją įtikinti, kad būtent šio žmogaus aš noriu savo gyvenime? Kaip ją įtikinti, kad aš suvokiu, jog mus skiria 9 metai, bet tai nėra jau tokia baisinga praraja tarp dviejų žmonių? Kaip priversti patikėti, kad mano draugas nėra koks mane į užsienį norintis išvežti ir įdarbinti prostitute blogietis? Išvis - kaip pasiekti, jog būčiau išklausyta? Nes dabar manęs visiškai nesiklausoma, visi žodžiai laikomi tik kvailo, nesubrendėliško elgesio padarinys, kurį aš dar išaugsiu. O gal jau nebeverta stengtis ir laikas nuleisti rankas, nes mama nė už ką nepatikės, kad tarp mūsų gali būti kažkas rimto ir gražaus? Tikrai labai norėčiau išgirsti jūsų, mamytės, patarimų tokiu atveju. Ir kaip pačios sureaguotumėt į šitokį dukters kavalierių?

Viskas normalu ir suprantama iš jūsų pusės,jokios tragedijos čia nėra,mama aišku perdėtai rūpinasi ir dramatizuoja visą situaciją.Jūs jau suaugusi mergina,būtų geriau jeigu gyventute atskirai nuo mamos ir išlaikytute pati save (o gal ir išlaikote...nežinau) tada mamai teliktų susitaikysi su jūsų sprendimu,kadangi jūs būtute nuo jos visiškai nepriklausoma.Svarbu,kad jums gerai su tuo žmogumi,o mamai teks susitaikyt

Manau, kad jums tiesiog reiketu leisti savo draugui lankytis jusu namuose (aisku, jeigu jo ketinimai jusu atzvilgiu yra rimti). Mama tures proga su juo susipazinti, o taip pat, matydama, kad jis geras, mylintis jos dukra zmogus, liausis taip nerimauti. juk visos baimes ir kyla is nezinojimo. Ir nors jei pirma karta ir lepteltu ka nors netaktisko, vaikinas juk vyresnis - turetu uztekti supratingumo ir tolerancijos

Na aš ne mama, bet nuomonę turiu. Geriausia būtų jei tavo draugas ateitų pas mamą mandagiai pasikalbėti, kokių saldainių atneštų. Turi sudaryt gerą įspūdį (tikiuosi jis toks ir yra natūraliai). Na jis turi parodyt, kad jis rūpinsis jos dukra ne blogiau nei ji pati. Dažniausiai tėvai apsiramina kai pamato realią stuacija, ne tik pasakojimus ir dar tik iš vienos pusės. Dbr jai baisu, nes nežino su kuo leidi laiką. Žinoma jai esi vaikas brangiausias, ką tik iš paauglystės išlipęs. Bet gyvenimas yra tavo, su mama amžinai negyvensi. Gal paskui visada gailėsies jei dbr mamos paklausysi. 9 metai tai anoks čia skirtumas. Po penkiu metu to skirtumo bus kaip nebuta. Aš dar su vyresniu eičiau jei tik aplinkybės leistų. Galvok širdimi, o ne protu.

nereikėjo meluot iš pat pradžių. Jums gėda dėl jo amžiaus? vengiat supažindint su tėvais ir pan. O kaip jis pats į tai reaguoja, kad nepažindinat? aš tai blogai jaučiuos, kai draugas vengia, kad susitikčiau su jo tėvais
supažindinkit su tėvais, neslėpkit. Pamatysit, mama susigyvens su tuom, jei matys, kad tarp jūsų viskas tikra

as pati dar tik panasaus amziaus esu.. siek tiek vyresne, bet suprantu tiek jus, tiek jusu mama.. mamai zinoma labai baisu, kad jos dukryte su VYRU susitikineja.. taciau nereikejo ir paciai tiek meluot.. kazkaip savaime po tiek melo kyla nepasitikejimas.. manau buvo galima is pat pradziu kazkaip pradet uzsimint mamai apie drauga, kaip jums gera kartu.. kad turite bendru interesu ir pan.. veliau galima pradet pasakot apie jo uzsiemimus, is ko naturaliai iseitu kalba apie jo amziu.. bet jau tada mama butu nuteikta, kad jis geras zmogus.. ir tada jau galima butu suorganizuot koki mamos ir draugo susitikima.. na cia mano nuomone.. o jeigu ir eidavot su juo i pasimatymus, tai reikejo pranest mamai kur busit, ka veiksit, kada grisit.. jeigu kazkiek veluojat, praneskit.. negi taip sunku? galiausiai mama igautu ta pasitikejima jumis ir viskas butu ok

Ir aš panašiai mąsčiau, jog gyvenant atskirai išsispręstų šitoks galvos skausmas. Bet, deja, nesugebėčiau viena išlaikyti buto. O ir nepaisant mamos parodyto nenoro, kad draugaučiau su tokio amžiaus vyru, vis tiek nesinori su ja pyktis ir bėgti iš namų smarkiai užtrenkiant duris. Norėčiau, jog ji jaustų saugumą išleisdama mane su tuo vyru, o ne nuolat nerimautų ir galvotų, kad aš griaunu sau gyvenimą, bet būtų bejėgė kažką pakeisti. Visgi taip ne tik man ant dūšios būtų ramiau, bet ir pati mama nesigadintų nervų ten, kur tikrai nėra reikalo.


Na, manau, jog rimti. Buvau pristatyta jo tėčiui, draugams, o ir dažnai pakalbam apie ateities planus. Pats draugas irgi neprieštarauja pakalbėti su mano mama. Ne sykį yra sakęs, kad tikrai gali atvažiuot į namus. Tik tiek, kad aš vis delsiu ir nežinau ar tai jau tokia gera idėja. Ypač, kai išgirdau ką mama kalbėtų jam atėjus. T.y. Kad jam kone grasintų. Mane tiesiog stabdo jos išankstinis nusiteikimas, kurį (deja, tą suvokiau tik dabar) aš pati paaštrinau viską slėpdama. Sakot, geriau iš karto pasakyti, jog atsivesiu kavalierių į namus ir prieš tai nė nemėgint nors truputį sušvelninti mamos mąstymo? Žinot, gaila draugo - dar, žiūrėk, gyvą suės.


Che, su saldainiais gera idėja, nes mano mama - tikra smaližė. Dėl gero įspūdžio sudarymo, manau, jam net nesistengiant tai pavyktų. Bet visa bėda - išankstinis nusistatymas. Pradedant nuo metų ir baigiant jo miestu, nes mano mamai žiauriai nepatinka būtent tas miestas ir būtent ten mano, jog gyvena vien banditai. Tai kažin, ar geras paliktas įspūdis ištrintų tuos jos įsitikinimus, ar vis tiek manytų, jog jis - tik mandagus, bet vis tiek koks suteneris?
Ir aš tikrai mažų mažiausiai noriu paklausyti savo mamos ir su juo nedraugauti. Jei matyčiau kažkokią realią problemą tarp mūsų, būtų kas kita. O dabar visa problema - mama. Žinau, jog ji protinga ir man linki gero, bet šiuo atveju ji nemato, jog aš ir esu laiminga būtent su juo, o ne be jo.


Aš ir pati galvoju, jog nereikėjo meluot. Bet šaukštai po pietų, durnų sprendimų nebeanuliuosiu ir dabar jau reikia srėbt ką pridirbau. O dėl amžiaus man tikrai ne gėda, man tiesiog buvo baisu pagalvojus apie mamos reakciją. Nes ji man visada kalė į galvą, jog reikia bendrauti su savo amžiaus vaikinais, o aš šmaukšt ir padariau atvirkščiai.
O pats draugas ne sykį sakė, jog jam nesunku, jog tikrai gali atvažiuot ir susipažint, ramino, kad viskas būtų gerai ir jis tikrai patiktų mamai. Bet jis supranta mano nerimą ir kantriai laukia, kol man nustos drebėti kinkos. Net kvaila kažkaip, kad susitikimo su mano mama bijo ne vaikinas, o aš.
Bet, žiūriu, visos patariat tą patį - suorganizuot susitikimą. Matyt, teks nugalėt baimę. Gal blogiau nebus.


Tai va, va. Ir man dabar begalvojant (o apie šitą reikalą mąstau labai dažnai) pradeda matytis, kad buvau labai jau durna šitaip besielgdama. Ir dabar mažų mažiausiai noriu toliau kažką meluot, noriu išsiaiškinti ir įrodyti mamai, kad neverta nerimauti. Bet dabar jau toks metodas nebelabai pagelbėtų. Ar visgi manot, jog būtent tokiais švelniais užsiminimais apie jį ir reikia pradėti "jaukintis" mamos pasitikėjimą? Bet kai dabar ji šitaip nerimauja, tikriausiai, dar labiau pražiltų, jeigu imčiau ir pasakyčiau, kad išeinu į pasimatymą su, jos manymu, suteneriu.

Tikiu kad mama nėra tokia stačiokė, kad vos draugui įėjus drėbtų visas savo mintis. Pamatys, kad normalus žmogus ir tonas sušvelnės. Pasakys ką nors tokio kaip 'žiūrėk saugok mano mergaitę' ar pan. ir viskas. Turbut tik prie taves taip drasiai kalba, suteneriu vadina. Pagalvojau apie savo mamą tai manoji turbūt dar labiau trypčiotų nei vaikinas ar aš. Mamų žodžiai būna 'svarbu, kad tau gerai'. Kaip ir sakei, pabandyk paaiškint mamai kad tau gerai butent su juo o ne be jo.

bijai, kad mama uzsipuls tavo drauga? nebijok.. pirmiausia del to, kad tikrai abejoju, kad tavo mama taip ims ir su kocelu isvarys ji lauk saukdama ant viso kiemo, kad jis suteneris na o jeigu ir pasakys kazka astresnio, tai tau bus puiki proga paziureti, kaip tavo draugas reaguos ir kaip elgsis tokioje situacijoje.. jeigu bandys svelniai, graziai aiskintis, kad viskas gerai ir pan, tj ok.. bet gal jis tokiu atveju pradetu rekti ant tavo mamos ar pan...? wa tada jau manau butu aisku, kad tau tikrai su juo nepakeliui na toks isbandymas jam gautusi

Duosiu auksini patarima: pirmiausia isgirskit ir pati. Jus norite buti suprasta, bet pamirstate, kad to paties nori ir jusu mama.
Isklausykit mama, supraskit ja, isijauskit i jos vaidmeni. Nepaisant to, ka ji gali ar negali pasakyti jusu draugui, supazindinkit juos. Nebijokit, kad draugas isisgas - o jei issigas, tai tiek jam jusu ir tereikia Ziurekit i tai ne kaip i tragedija, o kaip unikalia galimybe dar labiau sutvirtinti jusu santykius. Bukit protinga, ne kariaukite su mama, o pabandykite susitaikyti ir suprasti ja. Patikekite, ir ji ilgainiui ims jusu klausytis.
As suprantu ir jus, ir jusu mama. Budama n-iolikos susitikinejau su bendraamziais ir 9 metu skirtumas siame amziuje man atrodo tikrai nemenkas, net jei dabar jo ir nejauciate. Jusu mama nori jus apsaugoti, net jei ir nera nuo ko Supazindinkite ja su tuo 'baubu', ir gal situacija susiklostys daug paprasciau nei pati dabar isivaizudojate. Gal kada pasakysite mamai, kad ji buvo teisi, bet dabar jus turite teise daryti savo pasirinkimus, teisingus ar klaidingus - tai jusu gyvenimas, ir jus ji gyvenate.
Parasiau ir perskaiciau, kad Imeldutia jau beveik ta pati ir parase, butent - ner ko bijoti mamos reakcijos, ziurek tai kaip i sansa, kad viskas bus dar geriau - arba atsikratysi struobrio vaikino, arba susidraugausit visi
Kaip suprantu, augai be tecio galbut is cia ir toks noras buti globojamai labiau subrendusio vaikino, ir tuo paciu mamos baime, kad ir tavo gyvenimas susiklostys kaip jos. Atsiprasau jei prasoviau

P.S. Tikiuosi supratot, kad melas anksciau ar veliau isaiskeja, ir ne visada geriausiu momentu kad pasitikejima prarasti nesunku, o atgauti uztrunka laiko ir savo pamoka ismokot

9 metai-čia labai geras skirtumas,pas mane panašus.
Su mama įtariu kad susikalbėti nepavyks,nes jei turėtų smegenų galvoj-pirma pabendrautų su tuo vyruku gyvai,o tada jau kažkokias išvadas darytų.O dabar...
Buvau prieš 20 metų analogiškoj situacijoj-mano mama mirė iš siaubo,klykė kokia gėda prieš kaimynus,kad vyresnis ir nelietuvis ( man buvo 22,jam 30)...jei būčiau jos paklausius -dabar būčiau vieniša ,nelaiminga,ir grįžčiau vakarais į tuščius namus,kur manęs niekas nelaukia...o dabar yra vyras,beveik užauginti vaikai,ir šiaip gana įdomus gyvenimas...niekada nesupratau ir nesuprasiu artimųjų,kurie reikalauja kad kiti būtų nelaimingi gyvenime,nes jiems taip norisi...
Į visus dukros draugus reaguoju normaliai,vieni mažiau patiko ,kiti daugiau,bet čia jos gyvenimas ir manau kad negaliu reguliuoti su kuo jai bendrauti.

[cibuliuk esi pilnamete,nesvarbu kad gyveni pas tevus,bet sprendimus priemi tik tu.jei esi stiprus zmogus tada tu ir liksi su zmogum,o jei silpnavale paliksi ji ir sokinesi pagal mamaos inorius bet vistiek siulau kad tavo bx atvaziuotu pas jus ir susipazintu su tavo mama,tegul ji ten ji kokiu tenori vadina,tegul jis to per daug nesureiksmina,tegul islieka maloniu,