Skaitau jus ir viskas taip pazistama... Atsimenu įtampa, buvusia taro manes ir MV per visus planavimus. Per ta itampa atsirado visko - pykcio, nusivylimo, abejoniu vienas kitu ir mumis kartu, asaru. Pamenu, kaip per trecia IUI susitarem, kad ji bus paskutine, bet as po tos paskutines uzsinorejau dar vienos paskutines. Gydytojas pasiule keisti vaistus, vyras apie juos pasiskaites uzprotestavo ir pasake, kad gyvensim mes geriau be vaiku. Niekuomet nepamirsiu, kaip issirekavus ir galiausiai susitaikius pasakiau, kad as daugiau niekada gyvenime nebenoriu kalbeti sita tema, bet paskutini IUI darysiuos, bet su juo nebekalbesiu apie vaistus ir is jo nebeprasysiu nieko - nei palaikymo, nei supratimo, nei sekso - tik ta viena diena priduoti savo turta. Aisku, praejus visiems psichams, vel gyvenom normalu gyvenima, ir domejosi jis viskuo, ir tas ciklas buvo kaip visi, isskyrus tai, kad jo pabaiga atnese nebe asaras, o dideli dziaugsma.
Patikekit manim, dabar sunku, bet tuomet, kai pasieksite taip trokstama rezultata, viskas pasimirs, ne is karto, bet dings visos itampos ir vyrams nebeliks jokiu abejoniu nori jie maziuko ar ne. Kad ir kaip banaliai skambetu, tiesiog reikia islaukti... O jus stiprios ir tikrai viska istversit - juk del savo maziuku galite dar ne tiek, ane?
Siunciu visoms po virusiuka