stebuklas
skaičiau temą , nors trumputė dar ji visai , pradėjau galvoti apie žmogų ant kurio laikau "piktuką". galvoju, kad daug kartų ir garsiai esu pasakius , kad "aš tau atleidžiu", bet viduje kažkas vis tiek kirba pikto.nors esu jam ir dėkinga už pamoką, kurią išmokau,tapau tvirtesnė, o ypač už tai, kad jeigu ne jis nebūčiau sutikus dabartinio savo vyro(nors gan keistas sutapimas, mes daug laiko tiesiog prasilenkdavom netiesiogiai, na sutapdavo gatvės, gyvenamos ir lankytinos vietos, darbai, bet nebuvom niekad susitikę). ale vistiek viduje norisi man jo nemėgti.
na ką galvoju, reikia galvoti nuo pat pat pradžių,dar prieš sutinkant jį,tą blogajį

ir aš suprantu, kad tada buvau nelaiminga, pikta, nusivylusi, nepasitikinti savimi ir vo ba ...
kokia buvau , tokį ir sutikau. tada vėl mintyse perbėgau per visą istoriją . kai susipažinau su savo būsimu vyru , buvau ko gero dar liūdnesnė ir bejėgė, išsekusi, pavargusi emociškai, bet aš viduje jau buvau apsisprendusi, kad VISO TO Š MAN GANA, nes aš tikrai neesu ir nebuvau tokia, kokia mane piktuoju vertė būti.
ir VISKAS, pagaliau po maždaug 7 metų pajutau, kaip paleidau tą pyktį, net šviesiau pasidarė

dabar va bandau vėl pykti, tyčia, nes negi toks staigus lūžis ir viskas. tiek bandžiau suvokti ir staiga suvokiau. valio !!! nu nebepykstu, tikrai

ačiū
tikrai viskas mumyse