Atleidimas yra procesas,tai kaip gydantis vaistas nuo zaizdos,as esu daug laikiusi savyje pagiezos ir nuoskaudu,bet vidinis balsas pats pataria atleisti,nes tada visa gyvenima nesiosiesi ta nasta,susirasykit,net nuo vaikystes vardus tu,kurie jus skriaude iki dabar rasykit del ko iskaudino ka padare,ir pasirasykit as jam atleidziu uz ta ir ana,viskas yra isede i pasamone musu po to nugrimsta giliai i sirdi,o kam nuo to geriau?skriaudejai ramiai miega,o mes niekaip negalim nurimti.Norekit atleisti ir nebutina bendrauti daugiau su siuo zmogumi.
Norint atleisti "skriaudejui", reikia pirma suvokti tikrasias tos padarytos skriaudos priezastis. Juk viskas gyvenime vyksta ne siaip sau. Musu santykiai su aplinkiniais nera vien sio gyvenimo padarinys. Praktiskai su visais, kurie mus supa esam gyvene ir anksciau, ir kitose rolese nei kad dabar. Kaimyne galbut buvo sesuo, su kuria konkuravot del tevu demesio, drauge galbut buvo motina, kuri isvijo jus vienisa nescia is namu, kad gedos neuztrauktut, brolis galbut buvo vyras musulmonu saly, kur jus uzmete akmenim uz svetimavima... Santykiai siame gyvenime tera virsuneles, o norint juos sutvarkyti, reikia suvokti kas ir kaip ir is kur. Juk jei ka esame blogo padare praeitame gyvenime, tai siame ta "skola" ir tesiasi, Siela turi atminti, ji iesko kaip ta "skola" susigrazinti, todel ir pasiimineja kaip sugeba, per emocijas. Vengti tokio zmogaus tai tas pats kas buti skolingu kaimynui 5000lt, jsi kasdien ateina ir praso atiduoti, o tu vis sakai- nenoriu su tavim bendrauti, eik is cia 
Na ne taip juk turetu buti. O pamatyti praejusi gyveima ne taip jau neimanoma misija, kaip gali atrodyti is pirmo zvilgsnio. Juk tai ka veikete vakar jus galit prisiminti, pamatyti, tai jum "parodo" protas, o praejusi gyvenima parodyti gali dvasine sirdis, siela, dvasia, tik reikia atstatyti rysi su jom. Viskas yra imanoma zmogui, viskas yra sutvarkoma, tik reikia patiketi, kad visa Tiesa ir informacija musu viduje, pas mus, o ne knygose, kitu mokytoju lupose ir pan.
Na ne taip juk turetu buti. O pamatyti praejusi gyveima ne taip jau neimanoma misija, kaip gali atrodyti is pirmo zvilgsnio. Juk tai ka veikete vakar jus galit prisiminti, pamatyti, tai jum "parodo" protas, o praejusi gyvenima parodyti gali dvasine sirdis, siela, dvasia, tik reikia atstatyti rysi su jom. Viskas yra imanoma zmogui, viskas yra sutvarkoma, tik reikia patiketi, kad visa Tiesa ir informacija musu viduje, pas mus, o ne knygose, kitu mokytoju lupose ir pan.
QUOTE(lapkrituke @ 2012 10 02, 18:23)
Norint atleisti "skriaudejui", reikia pirma suvokti tikrasias tos padarytos skriaudos priezastis. Juk viskas gyvenime vyksta ne siaip sau. Musu santykiai su aplinkiniais nera vien sio gyvenimo padarinys. Praktiskai su visais, kurie mus supa esam gyvene ir anksciau, ir kitose rolese nei kad dabar. Kaimyne galbut buvo sesuo, su kuria konkuravot del tevu demesio, drauge galbut buvo motina, kuri isvijo jus vienisa nescia is namu, kad gedos neuztrauktut, brolis galbut buvo vyras musulmonu saly, kur jus uzmete akmenim uz svetimavima... Santykiai siame gyvenime tera virsuneles, o norint juos sutvarkyti, reikia suvokti kas ir kaip ir is kur. Juk jei ka esame blogo padare praeitame gyvenime, tai siame ta "skola" ir tesiasi, Siela turi atminti, ji iesko kaip ta "skola" susigrazinti, todel ir pasiimineja kaip sugeba, per emocijas. Vengti tokio zmogaus tai tas pats kas buti skolingu kaimynui 5000lt, jsi kasdien ateina ir praso atiduoti, o tu vis sakai- nenoriu su tavim bendrauti, eik is cia Na ne taip juk turetu buti. O pamatyti praejusi gyveima ne taip jau neimanoma misija, kaip gali atrodyti is pirmo zvilgsnio. Juk tai ka veikete vakar jus galit prisiminti, pamatyti, tai jum "parodo" protas, o praejusi gyvenima parodyti gali dvasine sirdis, siela, dvasia, tik reikia atstatyti rysi su jom. Viskas yra imanoma zmogui, viskas yra sutvarkoma, tik reikia patiketi, kad visa Tiesa ir informacija musu viduje, pas mus, o ne knygose, kitu mokytoju lupose ir pan.
Na ne taip juk turetu buti. O pamatyti praejusi gyveima ne taip jau neimanoma misija, kaip gali atrodyti is pirmo zvilgsnio. Juk tai ka veikete vakar jus galit prisiminti, pamatyti, tai jum "parodo" protas, o praejusi gyvenima parodyti gali dvasine sirdis, siela, dvasia, tik reikia atstatyti rysi su jom. Viskas yra imanoma zmogui, viskas yra sutvarkoma, tik reikia patiketi, kad visa Tiesa ir informacija musu viduje, pas mus, o ne knygose, kitu mokytoju lupose ir pan.As susipykau su drauge kuri man buvo labai artima ir tuo paciu buvo sunku su ja, kitaip tariant charakteriai kirsdavosi
susipykom jau tiesiog jai perzengus visas ribas, pasakiau sau - daugiau taip testis negali, tai jei tarkim as esu jai skolinga is praeito kazkurio gyvenimo tai likimas turetu viska taip sudelioti kad ir vel musu keliai susieitu? (jei ta skola buvo ne iki galo ispirkta) 
QUOTE(loja5 @ 2012 10 02, 18:28)
As susipykau su drauge kuri man buvo labai artima ir tuo paciu buvo sunku su ja, kitaip tariant charakteriai kirsdavosi
jei žmogų erzina ar pykdo kito žmogaus kažkokios savybės,vadinasi jis pats yra kupinas tų savybių,todėl jos ir erzina.
QUOTE(Safyrinė @ 2012 10 02, 19:41)
jei žmogų erzina ar pykdo kito žmogaus kažkokios savybės,vadinasi jis pats yra kupinas tų savybių,todėl jos ir erzina.
Sutinku
Kiek aš suprantu - tai atleisti visų pirma reikia dėl to, kad patiems mums taptų geriau. Nes atleisti nereiškia pateisinti kito blogus poelgius, atleisti reiškia išsilaisvinti pačiam.
Deja, šito dar tik mokausi, nors nežinau, kokiomis tiksliai priemonėmis geriau būtų tai daryti. O nesugebėjimo atleisti priežastis, matyt, kaip ir dauguma čia esančių minėjo, yra visų pirma negalėjimas atleisti sau pačiai. O tada gaunas, jog pykstu dvigubai - ir ant to žmogaus, kuris man skriaudą padarė, ir ant savęs - kaip aš to numatyt nesugebėjau, nes gi buvo akivaizdu ir t.t.
Papildyta:
Beveik mano situaciją aprašei. Aš taip pat turėjau artimą draugę, su kuria keliai išsiskyrė po vieno vakarėlio, kai man labai jos elgesys nepatiko. Tačiau nutraukt bendravimo nenorėjau, nes supratau, kad ji tą nesąmoningai padarė. Tenorėjau tik paaiškinti, kodėl man tai, ką ji padarė nepatiko ir kad to daugiau nebedarytų. Tačiau ji manė, jog nieko blogo nepadarė, o tik buvo nekaltai užsipulta, plius paaiškėjo, kad ilgą laiką kaupė nuoskaudas savo viduje, susijusias su neišsipildžiusiais lūkesčiais dėl manęs - kad nebendravau su ja taip, kaip ji tikėjosi. Todėl pati nutraukė su manim bendravimą.
Žiauriai liūdna buvo dėl to. Bet, kaip safyrinė, kad sakė, matyt mes buvom per daug panašios, užtat kuo į artimesnį ryšį ėjom - tuo labiau tie panašumai akis badė.
Deja, šito dar tik mokausi, nors nežinau, kokiomis tiksliai priemonėmis geriau būtų tai daryti. O nesugebėjimo atleisti priežastis, matyt, kaip ir dauguma čia esančių minėjo, yra visų pirma negalėjimas atleisti sau pačiai. O tada gaunas, jog pykstu dvigubai - ir ant to žmogaus, kuris man skriaudą padarė, ir ant savęs - kaip aš to numatyt nesugebėjau, nes gi buvo akivaizdu ir t.t.
Papildyta:
QUOTE(loja5 @ 2012 10 02, 19:28)
As susipykau su drauge kuri man buvo labai artima ir tuo paciu buvo sunku su ja, kitaip tariant charakteriai kirsdavosi susipykom jau tiesiog jai perzengus visas ribas, pasakiau sau - daugiau taip testis negali,
susipykom jau tiesiog jai perzengus visas ribas, pasakiau sau - daugiau taip testis negali, Beveik mano situaciją aprašei. Aš taip pat turėjau artimą draugę, su kuria keliai išsiskyrė po vieno vakarėlio, kai man labai jos elgesys nepatiko. Tačiau nutraukt bendravimo nenorėjau, nes supratau, kad ji tą nesąmoningai padarė. Tenorėjau tik paaiškinti, kodėl man tai, ką ji padarė nepatiko ir kad to daugiau nebedarytų. Tačiau ji manė, jog nieko blogo nepadarė, o tik buvo nekaltai užsipulta, plius paaiškėjo, kad ilgą laiką kaupė nuoskaudas savo viduje, susijusias su neišsipildžiusiais lūkesčiais dėl manęs - kad nebendravau su ja taip, kaip ji tikėjosi. Todėl pati nutraukė su manim bendravimą.
Žiauriai liūdna buvo dėl to. Bet, kaip safyrinė, kad sakė, matyt mes buvom per daug panašios, užtat kuo į artimesnį ryšį ėjom - tuo labiau tie panašumai akis badė.
QUOTE(Safyrinė @ 2012 10 02, 18:41)
jei žmogų erzina ar pykdo kito žmogaus kažkokios savybės,vadinasi jis pats yra kupinas tų savybių,todėl jos ir erzina.
taip sutinku su siuo teiginiu
Papildyta:
Sutinku su annomis mes pykstam dvigubai ir ant kitu ir ant saves,as pati is tikruju dar to mokausi,visu pirma apmastykim kokias ydas turim savyje ir pradekim nuo saves,atleiskim sau patiems,po to jau is pasamones ir is sirdies islys puliniai,del tu zmoniu ant kuriu mes pykome,nes pagal save zinau,kad pyktis,neapykanta,pagieza,kerstas,paranoja ar dar kazkas panasaus zudo tave pati!o del skriaudeju,maziau bendrauti,nes pastovus bendravimas tampa prisirisimu,ir po to taip gaunasi,kad turi jaustis kaltas pries kita kad kazko jam nepaskolinai ar neatsiliepei i jo skambuti.Jei draugas atsiprasant pastoviai siko ant taves tai geriau tikrai uzdaryti pries nosi jam duris,reikia ir savigarbos tureti.o del pykcio tai pyktis pykciui nelygus,uzslopintas pyktis virsta pagieza,jei jau yra noras kazka isakyti tam zmogui tai geriau rezti tiesa ne vyniojant i vata!
QUOTE(loja5 @ 2012 10 02, 19:28)
As susipykau su drauge kuri man buvo labai artima ir tuo paciu buvo sunku su ja, kitaip tariant charakteriai kirsdavosi susipykom jau tiesiog jai perzengus visas ribas, pasakiau sau - daugiau taip testis negali, tai jei tarkim as esu jai skolinga is praeito kazkurio gyvenimo tai likimas turetu viska taip sudelioti kad ir vel musu keliai susieitu? (jei ta skola buvo ne iki galo ispirkta)
susipykom jau tiesiog jai perzengus visas ribas, pasakiau sau - daugiau taip testis negali, tai jei tarkim as esu jai skolinga is praeito kazkurio gyvenimo tai likimas turetu viska taip sudelioti kad ir vel musu keliai susieitu? (jei ta skola buvo ne iki galo ispirkta) Tu su ta drauge ne viena ir ne du kartus gyvenai kartu. Jusu santykiai yra keliu desimciu gyvenimu padarinys. Pabandyk pajausti energijas, kurios issaukia nesutarimus, kada ir del ko jie kyla, prasyk savo sirdies, kad tau suprantamu budu parodytu situacija, del ko jusu santykiai tokie. Cia ir tu jai ir ji tau "skolinga", tiesiog reikia atstatyti "skolu" balansa, ivesti dieviska tvarka jusu santykiuose, o paskui pamatysi, kokia artima siela turi salia saves
Cia tik pamokos Beje, labai gera knyga, gal kuri skaitete Krajonas per Lee Carola "Kelione namo. Maiklas Tomas ir septyni angelai" ?
QUOTE(lapkrituke @ 2012 10 03, 15:41)
Tu su ta drauge ne viena ir ne du kartus gyvenai kartu. Jusu santykiai yra keliu desimciu gyvenimu padarinys.
ką eiliniam mirtingajam duoda tokie pasisakymai? Kam save apkrauti kažkokiom nesuvokiamom sunkenybėm? Nors,tai labai žmogiška. Jei nesugebu spręsti savo susidariusiu problemų,lengviausia ieškoti kaltų, ar dar kvailiau,knaisiotis po praeitus gyvenimus
QUOTE(happyfeets @ 2012 10 02, 15:45)
Atleidimas yra procesas,tai kaip gydantis vaistas nuo zaizdos,as esu daug laikiusi savyje pagiezos ir nuoskaudu,bet vidinis balsas pats pataria atleisti,nes tada visa gyvenima nesiosiesi ta nasta,susirasykit,net nuo vaikystes vardus tu,kurie jus skriaude iki dabar rasykit del ko iskaudino ka padare,ir pasirasykit as jam atleidziu uz ta ir ana,viskas yra isede i pasamone musu po to nugrimsta giliai i sirdi,o kam nuo to geriau?skriaudejai ramiai miega,o mes niekaip negalim nurimti.Norekit atleisti ir nebutina bendrauti daugiau su siuo zmogumi.
Labai gražiai parašyta.
Tai yra gyvenimo desnis:) dabar isivaizduokim zmogu virs kurio juoda juoda debesis ir visas zaibuojasi,salia tokio zmogaus nemiela niekam,skleidzianti negatyva ir kaltinanti visus is eiles,prilipes prie praeities nuoskaudu ir niekaip negali ju pamirsti . As gyvenima suprantu kaip pamoka,man siuo metu yra zymiai lengviau.As manau,kad ismintingiau butu atleisti ir pamirsti nuoskaudas,o jeigu bendraujat su zmogumi su kuriuo niekaip neiseina sutrti tai manyciau nera prasmes su tokiu ir bendrauti.
. As gyvenima suprantu kaip pamoka,man siuo metu yra zymiai lengviau.As manau,kad ismintingiau butu atleisti ir pamirsti nuoskaudas,o jeigu bendraujat su zmogumi su kuriuo niekaip neiseina sutrti tai manyciau nera prasmes su tokiu ir bendrauti.
