Kai tevai savo finansine ateiti patiki vaikams

Labutis visoms! Turiu siokia tokia dilema. Pasistengsiu kuo aiskiau aprasyti situacija.
Mes su vyru esame vede 9 metus, pradzia musu bendro gyvenimo kartu buvo labai sunki materialine prasme. Tevai mums niekada nieko nepadejo. Na neskaitant to, kad vyro mama buvo nemazai paskolinusi pinigu, bet visas skolas jai seniai atidaveme. Dabar jau keli metai uzsienyje, pinigais cia nelyja, bet po truputi stojames ant koju. Daug ko atsisakome, kad turetume siokiu tokiu santaupu. Laukiames pirmagimio, bet nuomojames tik viena kambari, pramogu sau taip pat kazin kokiu neleidziame, bet nesiskundziame, nes isbridome is Lietuvoje sukauptu skolu ir esam siek tiek pasitaupe. Finansine prasme, musu gyvenimas eina tik geryn. Bet stai ramybes man neduoda anyta ir mano mama. Mano mama issiskyrusi, o vyro motina - nasle. Abiem joms apie 60 metu ir turi labai panasu poziuri. Mano mama visa gyvenima uzima aukstas pareigas, jos atlyginimas Lietuvoje vidutinis. Bet pinigu ji visiskai netaupo - perka drabuzius, perka baldus (kuriu jai visiskai, mano nuomone, nereikia), o dabar dar ir vyra susirado, kuri pilnaja to zodzio prasme islaiko. Zodziu, santaupu nulis, ji vis dar dirba, o isejus i pensija jos pensija nusimato tik 750 Lt. Tiesa, ji gyvena 3-ju kambariu bute, kurio islaikymas ziem, pacios zinot, kiek kainuoja. Kai paklausiu - mama o ka senatveje darysi, is ko gyvensi, jei dabar nieko netaupai? Ji man atsako - o kas cia zino kiek as gyvensiu.. Nors ji dar tik 60-ies ir sveikata nesiskundzia.
Tuo tarpu mano anyta gyvena Anglijoje. Ji neturi jokio nekilnojamo turto. Siuo metu ji taip pat vis dar dirba. Viskas lyg ir butu gerai, bet pinigu ji taip pat visiskai netaupo - perka brangius daiktus, keliauja ir pan. Kai jos paklausiu, uz ka jus sentveje gyvensite, ji man isrezia, kad ne Lietuvoj gyvena ir ja valstybe pasirupins. Zodziu, visiskai neatsakingas poziuris i ateiti. O man atrodo, kad tai yra labai naivu, taip pasitiketi valstybes malone, kad ir ne Lietuvoje. Juk tik kelete metu ji Anglijoje gyvena, o pensija cia tikrai labai nedidele, nors gerokai didesne nei Lietuvoje.
Stai tai man neduoda ramybes. As ir mamai ir anytai primenu, kad negalima taip neatsakingai ziureti i savo senatve. Sakysit, ne mano reikalas tai, jos yra suauge zmones. Bet kas daugiau jomis pasirupins, jei ne mes su vyru? As broliu ar seseru neturiu, o vyro brolio zmona labai valdinga ir mano anytos tiesiog nekencia, todel net neabejoju, kad is ju pagalbos jokios nesulauksi. Skaudu, kai jos abi sau viska leidzia, pinigus svaisto i kaire ir i desine, visiskai negalvoja apie savo ateiti, o mes su vyru centa prie cento dedam, kad tik turetume kazkokiu santaupu, gal koki butuka su laiku isigytumem ar versla atsidarytumem. As nieko pries buciau mamoms padeti, bet kas jeigu neturesime uz ka?! Nors mano vyras ir labai mane myli, bet jam motina visada buvo ir bus svarbiau uz viska ir esant reikalui, jis visada aukos musu gerbuvi del jos. Taigi suprantu, kad kvaila is mano puses apie tai dabar galvoti, bet negaliu negalvoti apie ateiti, matydama, kaip tiek mano, tiek vyro mama neatsakingai elgiasi su pinigais. Gal kas is jusu esat ar buvot panasioj situacijoj? Butu labai smagu, jei pasidalintumet savo patirtimi, o gal kas koki patarima man duotu. Is anksto dekoju uz jusu zinutes.

Dar noreciau pridurti, kad puikiai suprantu tas seimas, kuriu tevai turi finansiniu sunkumu ir vaikais juos remia. Dazniausiai tevai arba taupo pinigus savo senatvei arba neturi jokiu galimybiu pasitaupyti, nes mazai uzdirba, o gal ir sveikata neleidzia. Tada savaime suprantama, jog vaiku pareiga jais pasirupinti. As ne negalvodama padeciau mamai ar anytai tokiomis aplinkybemis, bet ka daryti, kai tevai samoningai ir lengvabudiskai nesirupina savo atetimi ir, mano atveju, nors tiesiogiai ir nepasako, bet mano, jog vaiku pareiga juos senatveje paremti ir jiems patiems nera reikalo stengtis. Taigi, dar karteli, lauksiu jusu nuomoniu.

nesuprantu jusu pozicijos, tiesa sakant, dziaugiuosi uz jusu motina ir anyta, kad dar yra noras ir azartas gyventi, leidzia ne jusu uzdirbtus pinigus SAVUS ir manau ne jusu reikalas kaip ir kur, protingai ar ne.
Jeigu bus tokia situacija, kad stokos pinigu jusu niekas nevers joms padeti, tai jusu laisvas pasirinkimas, taip kad atsipalaiduokit...
Beje, 3 kambariu nuosavas jusu mamos butas nemazas turtas, galima keisti i mazesni su priemoka ir is tos priemokos prisidurti giliai senatvei;
jusu anyta greiciausiai turi kazkokia vizija ateiciai, gal turi galimybe ir vieta kur sugrizti Lietuvoje..

3- ju kambariu butas neisgelbes, esant tokiems poreikiams. Kaip jau minejau, mama islaiko savo dabartini vyra, 'pragyventi' ta buta vieni juokai, todel tai butu tik laikina iseitis. O vyro mama tikrai jokiu viziju neturi Lietuvoje. Mano laisvas pasirinkimas yra ar padeti savo mamai, deja, vyro passirinkimo as negalesiu itakoti. Siuo metu jis dziaugiasi, kad jo mama megaujasi gyvenimu, nors as manau, kad nebutina taip islaidauti, kad galetum megautis gyvenimu. Tiesiog norisi uzbegti ivykiams uz akiu, bet puikiai suprantu, kad vargu ar pavyks, nes jus teisi, jos abi suaugusios moterys ir deja, as negaliu joms nurodineti, ka daryti su savais pinigais. Tik akivaizdu, kad jos eina ne jaunyn ir atsakomybe neisvengiamai atiteks man ir mano vyrui. Zinau, kad dar anksti del to nuogastauti, bet kartais tikrai pasidaro pikta, kai toki poziuri turi vyresnes kartos zmones. As suprantu, kad siandien jos leidzia savo pinigus, bet juk amzius daro savo. Zinoma, pgelbesim ir vienai ir kitai, bet taip neramu, kad galbut nebus uz ka, o visgi mamos ir negalesi ramiai gyventi, zinant, kad jos vargsta, o tu niekuo negali padeti.
Bet kuriuo atveju, dekui uz nuomone

gal reiketu atvirai pakalbeti su abiem, issakyti savo pozicija ir nuogastavimus del galimo blogiausio varianto t.y kad ateityje gali situacija susiklostyti taip, kad busite nepajegus finansiskai jas paremti visgi suaugusios moterys, ne mazi vaikai..

Su mama ne karta bandziau pasisneketi. Bet ji net nenori klausyti - ji sako, bus kaip bus, as noriu kol dirbu gerai gyventi, taupysiu, kai iseisiu i pensija. Tik idomu, ar tai imanoma?
Anytai taip pat buvau uzsiminusi, kad gal reiketu kazka pasitaupyti ir valstybes gerumu nereiketu aklai pasikliauti. Bet ji net i kalbas nesileidzia. Ji isivaizduoj, kad gyvena 'pasaku saly', cia pinigus i kaire ir i desine bedarbiams ir pensininkams dalina. O as kai paskaitau Angliskus istatatymus, tai cia toli grazu taip nera. Be to, ji netgi uzsigauna, kad as neva bijau, jog ja senatveje reikes remti ir kas gi cia tokio, anot jos, visi vaikai tevais rupinasi. Tiesa sakant, manau, kad mano vyras turetu apie tai su ja pasikalbeti, bet jis nemato jokios problemos. Siuo metu viskas gerai, kam galvoti apie rytoju.
As juk nesakau, kad jos tuos pinigus, kuriuos issvaisto mums atiduotu, gink Dieve, mes labai sauniai ir patys issilaikom, nors daug ko tenka atsisakyti. As tik noriu, kad jos pradetu galvoti apie savo paciu ateiti ir pacios sau juodai dienai pasitaupytu. Ir ar nesavanaudiska yra galvoti, kad gyvenu dabar kaip noriu, o paskui kaip Dievas duos, gal vaikai pasirupins..Kartais jauciuosi, kad esam tevu ir vaiku rolem susikeite..

Jums labai labai pasisekė, kad abi mamos dirba ir pačios gali savimi pasirūpinti bent dabar. Ir kaip suprantu, tos mamos dar nėra senjoros, jei nesulaukusios pirmo anūkėlio. Iki 50? Pats džiaugsmas gyvenimo, kai vaikai jau užaugę o dar esi darbingas ir net patrauklus priešingai lyčiai . Iš kur ta panika? Gal jos turi atsidėjusios "juodai dienai" tik jūs nežinot, arba turi kitų planų. Dažnai tėvai, kuriems jau reikia pagalbos, parduoda savo nek. turtą ir ateina pas vaikus. Yra kitų var. Be to, gyvenat ne LT, kur dauguma-bėdžiai. Jūs turit didesnes galimybes prasigyventi ir pasirūpinti kada nors? savimi pasirūpinti negalinčiomis mamomis (gal būt?). Jausti nuoskaudos, kad jūs ariat o jos sau viską leidžia, neturėtumėt. Tokia dabar Jūsų "fazė", kai statot savo gyvenimą, laukiate ateinančių palikuonių, kaupiat. Ar žinote legendą, kaip Žmogus gyvenimo metus iš gyvuliukų išprašė?
Prašykit Dievo, kad ligos (tfu tfu) ar kitos bėdos neužpultų, nes tai, dėl ko nerimaujate- nei bėda, nei problema... Pažįstu moterį, kuri visą gyvenimą gydytoja dirbo, sąžiningai, bet nieko neuždirbo ir neužgyveno iš valdiško atlyginimo , išskyrus nedidelį butelį (kirtis ant -e) Išėjo į pensiją, tapo našle, pagyveno kelis metus pusbadžiu iš varganos pensijos ir spjovusi išvyko į JAV dirbti sesele . Pradirbo ten 10 metų ir 73-jų grįžo su kapitalu visam likusiam laikui Svarbiausia- kad žmogus gali dirbti, nėra tinginys, sunkus ligonis ar pan. Mama jūsų šaunuolė. Man jos požiūris patinka

Ko jūs pergyvenat, sulauks pensijos, gyvens pagal pajamas. jei 750 lt bus maža, turės butą keist į mažesnį ar išnuomot 2 kambarius, o ir diedas nesilaikys jos, jei pinigų bus mažai. Taupyti pinigus senatvei nebūtinai yra tikslinga, nes juk niekuomet nežinai, kas su tais pinigais atsitiks (nuvertės, bus karas, bankas bankrutuos ar pan). O jei verks senatvėj, kad pinigų neturi, duosit 20 eurų duonai ir pasakysit, jog daugiau negalit (žiauriai aš čia, bet iš anksto nepergyvenkit ).

matyt jos dar gerai jauciasi todel ir netaupo, kiek pastebejus esu tai jau tokie zmones kurie pradeda pasiligoti ir pradeda galvoti ir taupyti

...Gali būti ir dar toks variantas- jos abi tiosiog labai išlaidžios moterys...Pinigai per pirštus byra kaip smiltys... Nepamirškite, jog čia beveik pokario karta, kuri savo rieškutėse vaikystėje, jaunystėje neturėjo pinigėlių, o dabar tiesiog mėgaujasi juos turėdamos...aš čia tiesiog filosofuoju...diskutuokime....

Apie kokią dar ateitį galvoti, kai 60 metų? Visgi gal ir aštru tiesiai šviesiai rėžti, bet ta ateitis gali baigtis kasdien...išeina ir jaunesni žmonės, net iš pažiūros visada buvę labai sveiki
Jūs su vyru, teisingai, jūs turite galvoti apie savo ateitį, nes jūs jos galbūt dar daug turite, o jūsų su vyru mamos pagaliau turi gyventi, visą gyvenimą dirbusios ir tebedirbančios, turbūt nemažai atidavusios jums, vaikams..ir vien už tai, kad užaugote puikiais žmonėmis, kad jums turbūt irgi buvo užtikrinamas gerbūvis, jūsų poreikiams buvo leidžiami pinigai, tai kas čia tokio baisaus, jei išauš ta valanda, kai jūs už visa tai galėsite atlyginti savo tėvams pagalba?

Iš visos jūsų žinutės aš jaučiu ne rūpestį dėl to, kad jūsų ir vyro mamos - išlaidžios, o didelį nerimą, kad jums teks joms padėti - ta baimė daugiau egoistinė. Toks jausmas skaitant, kad jums jau dabar sunkios dar nesančios tėvų problemos. Atleiskit, jei tie žodžiai jus žeis...tiesiog jūs jau dabar modeliuojat (nors jums šiuo metu net nereikia šelpti tėvų) kas bus, kaip bus sunku, kaip kankinsitės, nes esat padorūs žmonės ir negalėsit nepadėti tėvams, o mamos bus viską išleidusios..

Mano patarimas vienas - leiskite gyventi savo mamoms, džiaugtis..jūs turėtumėte būti laimingi žmonės, matydami laimingas savo mamas Nepriminkite joms senatvės su visais jos 'baisumais' ir neverskit taupyti savo laidotuvėms.
Mano situacija tokia, kad mano mamytė ir tėtis jau pensijoje, bet aš esu laiminga, kad jie gyvena 'čia ir dabar', lygiai taip, kaip jūs aprašėte - ir rūbeliams skiria, ir į kelionę išvažiuoja, ir pomėgių turi (pagal galimybę, nes pensijos mažos ). Ir turiu 'priekaištų' anytai, kuri vis taupo ir taupo, deda į kojinę sau (jei sirgtų, jei numirtų ir t.t.), deda į kojinę, kad palikti vaikams, sau beveik nieko neleisdama...man graudu žiūrėti ir tai žinoti Aš taip norėčiau, kad ji daugiau skirtų sau, daugiau sau leistų gyvenimo malonumų - ji to verta
Ir jei bus sunku mano tėveliams ar mano vyro mamytei, tai šie žmonės turi mus, vaikus - padėsime, nes seni, ligoti, pavargę jie tapo todėl, kad daug savęs atidavė rūpindamiesi mumis visais..

O jie neteisūs taip sakydami?
O tėvai privalo užauginti ir rūpintis savo vaikais? Jūs nemanot, kad tai yra tėvų pareiga?
O kokias pareigas vaikai turi tėvų atžvilgiu? Liepti senatvei susitaupyti ir savo laiku numirti niekam nesukeliant rūpesčių?

pritariu kiekvienam zodziui Sulaukus tokio amziaus,taupyti ateiciai? Nesamone,tokio amziaus reikia dziaugtis,kad isvis dar gyveni,ir pajegi gyventi pilnaverti gyvenima,pats laikas juo pasimegauti,nes nezinia,kiek dar tau jo like.Manau,saunuoles tos abi mamos