Kai tevai savo finansine ateiti patiki vaikams

Mano irgi uzauginti vaikai,as jau pensininke,pinigu turiu.Taciau visada sakiau sau ir draugems/esu nasle/kad man ramiau gyventi kai apsirgus ar atsitikus kokiai nelaimei,nereikes vaiku prasyti pinigu.Esant bedai rupesciu vaikams uztek ir taip.Skiriu pinigu ir poilsiui,ir ivairiems pirkiniams,taciau zinau,kad turiu atsidejusi ,,juodai dienai,,ir ateitis manes negasdina.Buti finansiskai nepriklausoma nuo vaiku,siuo atveju buti savarankiska yra labai puiku.Mano pensija irgi 750Lt,taip kad su tokiais pinigais islikti senatveje oriai-neimanoma misija.Esant problemoms dasidedu 100-200Lt ir normaliai gyvenu.Taip kad temos autore,nors ir jauna,bet labai teisi.NJei sios motinos nors kiek myli ir gerbia savo vaikus,turetu pagalvoti apie finansine savo ateiti.Neskaitant jau to,kokios baisios ligos aplanko kai kuriuos is musu.Ir kas tada mumis pasirupins-vaikai.Juk daznam reikia nutraukti darba,slaugyti sergancius tevus,o is ko pragyventi.

Manau, kad jus labai gerai supratote mano pozicija. Vaikai be abejones pasirupins savo tevais, bet tevai savo ruoztu irgi turetu stengtis - t.y. esant galimybems, deti visas pastangas nepriklaustyti ateityje nuo vaiku, o patiems pasirupinti savo gerbuviu senatveje.

o as zinau seima kur vaikui sulaukus 18 buvo pasakyta eik kur nori

as manau kad kiekvienas turi ziureti saves. ar jums patiktu jei tevai nurodinetu kad jus per daug islaidaujaut ar pan? as manau kad kol tevu neprasau ir leidziu savo - tai leidziu kaip noriu. lygiai taip pat ir jie - kol manes nepraso, as ju pinigu neskaiciuoju. visi susauge zmones ir turi teise spresti patys.

jei kada taip nutiktu kad reiketu pagalbos tada butu laisvas apsispendimas padeti ar ne.

cia lygiai tas pats kas su vaiku ir tevu prieziura. seni tevai visada tikisi prieziuros is savo vaiku, bet ar patys visada tureje galimybe padedavo? kartais tevai nenori aukot savo gyvenimu del vaiku, gyvena sau. todel veliau ir vaikai nemato didelio reikalo mesti tuos darbus ir tevais rupintis arba rupinasi minimaliai is pareigos, tai yra tiek minimaliai kiek minimalios prieziuros ir pagalbos gavo ir patys.

kai tevai investuoja i vaiku ateiti, mokslus, namus, manau ir vaikai uzuage turi galimybe, pareiga ir nora tevams padeti arba juos palepinti. o kai tevai atlieka pareiga : nupirkti maisto ir batus su striuke, tai ir vaikai , esant reikalui senatveje uzsuke i svecius ir rade tuscia saldytuve desros su duona pades, bet apie gydymasi sanatorijoje manau nediskutuos. na cia mano nuomone, kad zmogus kaip klojasi taip miega.

Mano vyrui dar jaunesniam taip pasakė. Nupirko bilietą į kitą miestą, ten jis įstojo į prekybos mokyklą, berods. Ir viskas. Paauglys, vienas, svetimame mieste, su lagaminu rankoje ir be supratimo, kas toliau... Bet nieko. Išgyveno, mokėsi, dirbo, prakuto, nepasimetė.

as jau buvau universiteta baigus,kai gavau bilieta iki Dublino i viena puse ir 400euru tai buvo pries 6 metus,dabar kiek daugiau nei 2 metus gyvenu kitoje salyje
panasiai galvoju pasielgti ir su savais vaikais kai jie uzaugs labai geras spyris i subine ir parodymas kad pinigai vistik ne ant medziu auga,kazko norint reik ir pastangu

Labai sena tema, bet perskaiciau (sergu siuo metu, tai skaitineju) ir negaliu nepasisakyt.

Mano asmeniniu supratimu, tevai absoliuciai NIEKO neprivalo savo suaugusiems vaikams. Nekalbu, jei vaikas tarp gyvybes ir mirties ir reikia apmoket gydyma, pavyzdziui, o vaikas neisgali - tada savaime suprantama, jog turetu padet, jei ne akmensirdziai.

Mano pacios tevas - "smulkus" milijonierius (nekilnojamo turto uz pora milijonu plius panasiai tiek banke), vyro tevas - "stambus" (fabrikai, dvarai, galybe zemes, saskaitos banke, logistikos verslas, dar kazkas, visko nezinau). Vyras - uzsienietis. Jie puikiai galetu nupirkt mums buta (mano tevas) ar net dvara (vyro tevas), taciau mes gyvenam nuomojamam name (ne Lietuvoj). Ir absoliuciai jokios nuoskaudos del to nejauciu, manau, taip ir turi but. Abu esam jauni (iki 30), siuo metu gyvenam gerai (musu supratimu): maistui, visiems mokesciams, pramogoms, skudurams, kelionems, automobiliui ir namui nuomotis pakanka. Nekilnojama turta isigyt planuojam ateity. Bandytume ir dabar, bet kol kas dar nenorim prisirist prie vietos ir nenusprendem, kurioj saly gyvensim (dabartine ne itin patinka, bet kol kas kraustytis negalim). I Lietuva kraustytis nenorim ne del finansiniu priezasciu, abiem ten nepatinka.

Esu porai zmoniu prasitarus apie savo seimynine padeti (tevus) - jie stebis ir nesupranta bei netiki, jog man - neskaudu. Tegu netiki. Tevai nesiule mums nekilnojamo turto, o jei ir siulytu - neimciau. Nes NE MANO. O to kas nemano as turet nenoriu. Uzsidirbsim, nusipirksim ir niekam uz tai nedekosim. Nepriimtina man amzina skolininke jaustis.

O kitas žinutes perskaičius radau labai daug kartų paminėta taupyti: "juodai dienai". Patarimas būtų toks: niekad netaupykit "juodai dienai", nes ji ateis ir pasiims savo pinigus paaaatikėkit. Jei jau taupot, tai taupykit butui, vaikų mokslams, galų gale - pramogoms.
Dėl autorės požiūrio, kaip ir dauguma noriu pasakyt: ne jūsų reikalas, kur mamos deda pinigus. Laimė, kad jos dar kažko nori. Mano mama panašaus amžiaus ir ji nieko nebenori. Kai išėjo į pensiją, įpuolė į depresiją (ne dėl drastiškai sumažėjusių pajamų. Jos mažai tepasikeitė). Tiesiog įsikalė į galvą, kad ji niekam nebereikalinga ir pan. Taip ir tūno namuose. Aš būčiau labai laiminga, jei ji daugiau bendrautų, išeitų kur ar keliautų, užsiimtų kokiu hobiu. O tai dabar pati baigiu į depresiją įpult ją beguosdama. O būdavo toookia optimistė, tiesiog kaip du skirtingi žmonės pasidarė dabar ir anksčiau.

va va, mano mama taupe visa gyvenima, niekur nevaziavo, nieko nepirko, kad tik taupyt juodai dienai, susirgo, pinigai issileido, o dabar nei pinigu, nei sveikatos, mes vaikai perkam viska ir nei kiek nesiskundziam padedami mamai, man labai gaila kad ji taupe, ir nieko per ta taupyma nemate, niekur nekeliavo, nieko malonaus sirdziai nesipirko, o dabar nieko jei ir nebereikia, beje ji pas mus onkologinis ligonis, mano seima nebetaupo ;juodai dienai; tik daigtams kuriu reikia,ir atostogoms, nes supratau viena dalyka, nieko nepritaupysi, o kai kazkas atsitiks nieko ir nebus ka prisimint. Mano uosviai irgi taupe, net labai, bet dabar deja ju nebera abieju su mumis, o kai buvo gyvi sake gaila kad niekur nekeliavom, o dabar ira pinigu, bet sveikatos nebera. Temos autore turetu dziaugtis kad mamos GYVENA VISAVERTI GYVENIMA