Škotų terjerai - 2

valio nauji škotų namai

Nauji namai po 6 metų pertraukos! Belieka tik palinkėti šiai temai užsipildyti greičiau, nei pirmajai.

Labai noris pasiskaityti apie šiuos šepetukus, tad linkiu, jog tema nuolat būtų viršuje

Tuuli, kaip jūsų mergytės šukuosena, gal jau pamažu atauga?

Po to nevykusio kirpimo praėjus kelioms dienoms pati pataisiau jos galvą, visai neblogai gavosi, o dabar kai ataugo, tai net nepasakytum, kad taip blogai buvo... Ir antakiai ir barzda jau ilgi, aišku ne tokie kaip buvo, bet pensininkei ilgų ir nereikia.
Į senatvę lėčiau plaukai auga, anksčiau labai greit vėl apželdavo. Lyg ir būtų laikas pasigražinti, tik vėl klausimas, kur kreiptis, kad nebepapult tokiai profesionalei į rankas...

Laba diena,
planuojame įsigyti škotulį. Ir netikėtai išgirdau tokį dalyką, kad škotai turi specifinį tik jiem būdingą šuns kvapą. Kažkaip neįtikėtina, gi šie šunys pešami, nesišeriantys
Kaip pas jus, ar tikrai yra tas šuns kvapas namuose
Gal galite papasakoti apie savo škotulio charakterį, ar visi jie baisiai nepriklausomi, mažos asmenybės, ar turi savyje meilumo, ar bučiuokliai ir pan. Kaip sutaria su vaikais.
Perskaičiau daug literatūros apie juos, bet praktikoje vistiek gi kitaip būna. Aišku ir dviejų vienodų škotulių nerasi, bet kažkokios bendros gairės turėtų būti

Tas kvapas gal labiau pas berniukus, mes savo grozi net Smirduku pavadinam, tikrai labai greitai visokiu kvapu prisigaudo, is kirpyklos tik pora dienu kvepia, o veliau jau nekoks tas kvapas, tad tenka patiems maudyt. Bet ne namai, o pats suniukas turi stipru kvapa. Sako, kad jiems reikia uzsikimsusias isanges liaukas isspaust, nuo ju tas kvapas, bet paklausiau musu vet.gydytojos, tai sako geriau nereikia, ir suniukui skauda, ir uzdegimai visokie gali buti.
Charakteris nuostabus, toks buciuoklis, kad siaubas, gatavas valandom sedet ant keliu, apkabins letenelem kakla, ir bucki-bucki Su vaikais duksta, namuose dar turi draugiu-kaciu, tai ir su jomis nuolat zaidzia.

Ačiū, Kavenska
Vistik kažkokį kvapą turi Mes anksčiau turėjom erdelio terjerą, tai nuo jo jokio kvapo nebuvo, o škotulis gi irgi iš tų pačių terjerų, tai iš kur tas kvapas atsiranda
Kaip suprantu, ir dėl "kieto" charakterio bėdų neturite Su vaikais sutaria Pliusus užsidedu ant visų rūpėjusių klausimų. Nu tik tas kvapas dar neramina Gal kas mergytę turite, galėtumėt pasidalinti savo "pasiuostymais"

Pas mane dama jau trylikos metų Su šuniškais kvapais bėdų niekada neturėjome. Na nebent ilgiau nemaudyta ir tiesiog nosį prikiši prie kailio ir uostai, bet kad trukdytų, užuostum, kad šuo šalia, tai ne. Bėdų turim tik dėl kvapelio iš nasrų, bet čia jau kita istorija, labiau dėl garbaus amželio. Dėl tų liaukų, tai jos karts nuo karto užsikemša, bet jokio kvapo nesijaučia, pastebim tik iš "sėdinėjimo". Kirpykloje dažniausiai jas pravalo, taip pat veterinarai, tačiau mums paaiškino, kad tai dažna Škotų problema, ir parodė, kaip išvalyti patiems, tai jei situacija prasta - susitvarkome.

Dona augo kartu su mano broliu, ji pusmetį už jį vyresnė. Jau ankstesnėje temoje rašiau, kad niekada neleidom jokiam vaikui elgtis su šuniu taip, kaip jis nori, visada buvo saugoma šuns "laisvė", buvo aiškinama vaikui kaip galima elgtis ir kaip ne, vaiko kaprizai nebuvo kažkokia pirmenybė. Tai gyvas padaras su tikrais jausmais, nuostabus draugas, o ne žaislas vaikui Taip ir užaugo jie gražiai sutardami, jokių bėdų, konfliktų niekada ir nebuvo
Dona niekada per daug nemėgo kontakto, glostymas nepatinka, labiau kasymas prie širdies, ant kelių pasėdi gana trumpai (na nebent maisto turi), nors visad leidom jai lipti ant sofų, ji tuo nesinaudoja, tik į senatvę pradėjo su manimi miegoti rytais (~4-5h prašosi įtempiama į lovą). Jai labiau patinka gulėti netrukdomai, jei ir guli šalia, tai geriau neglostyt, jei nenori, kad paspruktų.
Paklusnumas puikus, charakterį turi, tačiau žino, kad ragiukų mums rodyti negalima. Niekada nėra pabėgusi. Su senatve pasidarė neprigirdinti, tai kartais gali pasirodyti gatvėje, kad neklauso, bet ji tiesiog negirdi šaukiamo jos vardo, arba iš kurios pusės jis sklinda, geriau reaguoja į plojimą, tai dabar taip kviečiam. Jei pradeda ignoruoti, tai kepštelėjimas per užpakalį staigiai situaciją sutvarko.
Ji nėra kvailas šuo, kuris lyg be galvos laksto aplink, šokinėja ant kiekvieno, laižosi. Kaip tik labai išlaikyta dama, santūri, bet jausmus tikrai turi, ir gėdytis moka, ir pykti, įsižeisti. Jei šeima ruošias į kelionę, paskutiniais metais pradėjo panikuot, irgi nori kartu vykti, būti su kompanija.
Bet užtat labai miela, kai pasiimu ją ant rankų į glėbį, bučiuoju, kalbinu, pasakoju, kaip ji mylima, o ji prispaudžia galvytę prie krūtinės, tupi laiminga, nesprunka iš glėbio, kai jau nuleidi ant žemės, tai nubėga vizgindama uodegą. Arba kartais kai kasau ir irgi pakalbinu, tai lyžteli kelis kartus ranką, o tai jau didžiausias meilumo ženklas pagal ją.

Tuuli, ačiū. Labai išsamiai papasakojai
Kaip suprantu, škotiškas "kvapas" tai tik mitas. O iš nasrų smirda ko gero visų mažųjų veislių atstovams. Čia gal dantų akmenys kalti
Dėl meilumo/santūrumo matyt vėlgi, kiekvienas individas skirtingas, bet yra tarp škotų ir bučiuoklių, ir susilaikančių
Labai gaila, kad neatidaro pirmosios škotų temos. Jei ji gyvavo 6 metus, labai būtų buvę įdomu ją paskaityti
Na kaip ir visus likusius neaiškius klausimus išsiaiškinau. Ramiai toliau lauksiu man skirtosios škotulytės

Turbūt ištrynė tą pirmąją temą...
Šiaip labai dažnai girdžiu apie jų savarankiškumą, didelio šuns charakterį. Vistik esu įsitikinusi, kad gali įžiūrėti dalelytę charakterio jau nuo pat mažens ir tada rinktis, ko tau labiau reikia (jei yra pasirinkimas). Dona turėjo dar dvi seseris. Viena buvo labai judri, kita lėta, rami. Dona buvo "viduriukas". Kai ji turėjo lėliukų, iš jų taip pat buvo galima išskirti ramesniuosius ir judresniuosius, jų temperamentas bėgant dienom išlikdavo tas pats, pagal tai buvo galima juos atskirt. Siūlau patiems pasistengti įžiūrėti jų savybes kai aplankysite šuniukus, taip pat šeimininkai ko gero galėtų papasakot apie kiekvieną.

Aš pritariu Tuuli, kad prieš parsivežant į namučius mažyli, verta ilgėliau su jais pabūti ir patyrinėti, patys šeimininkai papasakoti daug ką gali, savo pastebėjimais pasidalinti. Pamenu, kai aš savąjį velniuką rinkausi... Buvo du mažučiai ir niekaip negalėjau išsirinkti, abiejų norėjau:), o ir atskirti buvo nelengva:). Tai su šeimininkais pabendravau, jie papasakojo apie mažiuosius, mat charakteriai skyrėsi šuniukų, vienas į mamą-švelnus, ramus, o kitas į tėvą- tvirtesnio charakterio ir piktesnis. Dar nebuvau apsisprendusi, kai vienas pats priėjo prie manęs ir viskas, nebesitraukė nuo mano rankų, tai taip ir parsivežiau, net nepaklausi, kuris man teko. Kai paaugo, iškart supratau, kad tėvo kopija, tiek charakteris, tiek išvaizda:).