Viskas akyse stovi, net nežinau kas užėjo.. apsikabinusi Adomą praverkiau, nes viena negalėjau ištverti, o jam irgi širdutę skauda, kad mamytė verkia.. sako ššš mama, myliu tave, jetau mama, ššš.. tai dar labiau kaukalas suaktyvėja
kodėl atėmė jį tada, kai mes visi keturi buvome patys laimingiausi ir be jokio įspėjimo.. kad bent liga iš anksto, kad būtume tam bent truputi pasiruoše, o dabar per vakara atėmė..
gyvenime nebūčiau apie tai pagalvojus, net įtarusi.. jog nebegalėsiu priglausti mamos dienos rytą savo vaiko, kad negalėsiu jo pamaitinti, jog tą rytą aš spausiu elastiniu bintu krutinę, kad stabdyti pieną, kuris kėlė didžiulius skausmus.. jog vemsiu tualete susivokusi kas įvyko.. jog norėsiu tik mirti, o nepriglausti vyrą ir Adomą prie savęs, kad bent kiek pasidžiaugti ta mamos diena..
Kada bent kiek ta širdis aprims? kada bent truputėli atslūgs tas sunkumas? kada tie įvykiai atrodys, kaip iš siaubo filmo? kai susivoki jog niekada.. kad visada su tuo gyvensi ir kad gali tik truputėli susigyventi sunkiu momentu drąsko visą vidų
