Sveikutes

,
Senokai jūsų temelėje nesilankiau, bet pasipylė keisti sapnai ir pagalvojau kad gal reikia pas jus užsukti.
Savo angelėlį palaidojau prieš porą metų. Iškart po to ateidavau į šią temą pasiguosti ir paverkti kartu. Vėliau supratau, kad šitaip tik dar labiau save skaudinu ir tas nebegydo. Dar ligoninėje kai sėdėdavau šalia vaiko reanimacijoje, prasidėjo mano dvasiniai ieškojimai ir ir tas "Kodėl??" Ieškojau pagalbos, savitarpio palaikymo grupelių, psichologų, dvasininkų pagalbos, perskaičiau kalną knygų. Na ir padėjo. Po metinių pasijutau geriau, atleidau Dievui ir pradėjau matyti ką gavau mainais. Po dviejų metų aš vėl džiaugiuosi gyvenimu. Galiu pažiūrėti nuotraukas neapsiverkus. Draugių mažyliai nebekelia tokio pavydo.
Mane labai išgąsdino pirmas savitarpio palaikymo grupelės susitikimas, nes kai uždaviau klausimą, "kada jums palengvėjo?", atsakymas buvo - "nepalengvėjo", net toms, kurios buvo jau 5 metus po netekties.
Norėčiau jus paguosti, dabar esu tikra, kad joms visoms jau palengvėjo. Svarbu ieškoti bendraminčių ir pagalbos.
Seniau vis sanuodavau, kad guli šalia manęs mano vaikelis, visas išbalęs nejudrus, bet dar gyvas, aš jam duodu krūtį o jis arba nežinda, arba jam neužtenka pieno. Prieš kelis mėnesius susapnavau, kad jį man grąžino, tokio amžiaus kokio ir pasiėmė jis linksmas ir judus, išvalgė vieną krūtį, o kitą tik radėjo, bet pavalgė ir pradėjo šypsotis. Nuo to laikoko vis sapnuoju, kad mums jį grąžino, prieš kokią savaitę sapnavau jį vaikštantį jau virš dviejų metų, kiek ir turėtų jam būti, aš bėgiojau iš paskos, o šiąnakt vėl kokių 8-9 mėnesių ir kad jam dantukai dygsta. Labai malonūs sapnai.
Ar jūs sapnuojat savo angelėlius, ką reiškia tie sapnai? Tokia kvaila viltis, juk prie karsto aš jo prašiau, kad sugrįžtų, jei norės...