Markus Zusak "Knygų vagilė". Romanas apie netektis ir atradimus, apie vaikystės džiaugsmus ir baimes, meilę ir draugystę, karo bei nacizmo baisumus ir pavojus, sugebėjimą išsaugoti žmogiškumą tam visai nepalankiomis sąlygomis, apie tai, kokią galią turi žodžiai- tiek pasakomi, tiek užrašyti.
Knygos tema- paprastų žmonių gyvenimas karo metais- visiškai ne nauja, tačiau iš kitų ši knyga išsiskiria rašymo stiliumi ir pasakojimo grožiu. Autorius puikiai moka žaisti žodžiais, jo tekstas lengvas, bet labai taiklus. Kalbėdamas visai paprastai (ir tuo pačiu labai gražiai), be jokių pagraudenimų ar pamokslavimų, jis sugeba sukelti pačius įvairiausius jausmus, pamilti knygos veikėjus ir kartu su jais viską išgyventi.
Daugiau lyg ir neturiu ką pridurti. Tikrai puiki knyga (kuri ir prajuokino, ir pravirkdė). Labai džiaugiuosi, kad teksto grožio nesugadino prastas vertimas, kaip kad dažnai atsitinka pas mus. Jei dėl ko nors ne visai pritarčiau, tai dėl knygos pasakotojo asmenybės- mirties. Kažkaip labai jau netikroviškai ji atrodė. Būčiau apsiėjusi ir be jos išsakytų minčių. O šiaip tai rekomenduoju.