Mano asmeninis Dievas

na ir?? aš, matyt, per nenuovoki

Ar po to neatsiranda poreikis atsiprašyti?

Tai, taip, tai žmogiška. Tačiau tai man nepagrindžia teiginio, kad mes ateiname atpirkti skolų, kurias turėjome šiame ir ne tik gyvenimuose.

Ši diskusiija tampa beprasmiška. Induistinius (rytų) tikėjimus išpažįstantys tiki karminiu ryšiu, reinkarnacija. Ir visada rasime tai pagrįsiančių teiginių. Tačiau krikščionybėje to nėra. Negali išpažinti ir to ir to. Pasirenki vieną.

ka pasirenki viena?
Dieva? ar zmogaus sukurta religija?

Dievą visada supa žmogaus suvokimu, interpretacija (kiti tai vadina įkvėptų žmonių regėjimu ar pan. apipinta religija. Negali būti visiškai laisvas ir išpažinti savo Dievą. Besigilindamas, natūraliai imi priklausyti kažkuriai bendruomenei ir tampi pasirinktos religijos išpažintoju. Tai itin subjektyvu. Kievienas žmogus turi laisvą valią pasirinkdamas kuo tikėti.

Krikščionybėje to nėra nuo penktojo amžiaus- dvasininkai susirinko ir nusprendė uždrausti tikėti reinkarnacija, pakoregavo Bibliją (553 metais Konstantinopolio visuotiniame Bažnyčios susirinkime ).
Papildyta:


Matyt, tau dar neatėjo laikas tai suprasti. Neretai žmonėms prireikia didelių smūgių gyvenime, rimtų ligų, kad jie apie tai susimąstytų.

Sure, reikia pasirinkti.

Pasirenki vieną, bet tai nereiškia kad būtina neigti kitas religijos tradicijas

Krikščionybėje nėra žinių apie reinkarnaciją, bet veiklos pasekmių principas pripažįstamas: dėl blogų veiksmų pasekmės bus blogos, dėl gerų veiksmų - geros.

Religija iš esmės yra viena - tai mokymasis mylėti Aukščiausią Būties Asmenybę.

O kokios koncepcijos yra atskirose religinėse tradicijose - tai jau individualizuotos detalės. Žmonių yra įvairių: vienam pasakyk kad jis gyvena daug kartų šioje visatoje, pridarys nesąmonių, kitam pasakyk - patobulės. Vienam pasakyk kad miršti vieną kartą ir pragaras amžinas - gyvens belenkaip, kitam pasakyk - susidrausmins. Vienam pasakyk kad Dievas turi moteriškąjį aspektą - galvos ką nors kvailo, kitam pasakyk - pažins Dievą visapusiškai. Visokių žmonių yra su įvairiomis prigimtimis ir sąmonės lygiais, atitinkamai ir įvairiopų mokymosi būdų reikia. Bet tai nereiškia kad visos tradicijos vienodai geros ir į identišką tikslą veda. Skirtingi keliai veda į skirtingus tikslus. Pvz. atvykus į Žemės planetą iš kosmoso, dar reiktų apsispręsti, į kurį žemyną norim papulti.

"Religija iš esmės yra viena - tai mokymasis mylėti Aukščiausią Būties Asmenybę."
ir
"Bet tai nereiškia kad visos tradicijos vienodai geros ir į identišką tikslą veda. Skirtingi keliai veda į skirtingus tikslus."

prestarauji pats sau..


kiek susidures su Krikščionybė, tai pagrindas KANCA. Nes nera budu issivadoti, suvokti ir issivalyti nuo jos, cia ir dabar ir ateitije netureti 'bedu'. Tad esme kancia, ir po mirties rojus danguje:)
ar jau kazkas pasikeite... ? Nes sorry, tikrai nezinau visus tu smiklmenu uz ka ir kodel 'baudzia' ir viska draudzia mums visos tos religijos...


draugiskai

Neprieštarauju pats sau :) . Vienas mokymosi būdas gali būti tobulesnis ir pilnesnis nei kitas. Pvz. kaip ir universitetai nėra vienodi, taip pat ir aukštesniosios ir vidurinės mokyklos. Visų šių mokymosi institucijų tikslas vienas - padėti žmogui išsilavinti, bet suteikiamos specialybės ir paruošimo lygis nevienodas. Taip ir religijos tradicijose - bendras tikslas vienas, bet į kur konkrečiai nuvažiuosi - turi pasirinkti. Panašiai kaip nuvažiavęs į kokį nors miestą, pasieki miesto prieigas, po to miesto ribą, po to važiuosi į kažkokį konkretų adresą, kurio tau reikia. Ne visos gatvės nuves į tą adresą, reiks ir konkrečios gatvės. Ir į tą miestą ne visais šalies keliais privažiuosi.



Mm, na taip, krikščionybėje išsivadavimas nuo kančių - po mirties. Bet ir kitose tradicijose panašiai.

Nes šiame gyvenime - pati laukianti mirtis yra kančia, be to turėti fizinį kūną ir patirti visus nepatogumus, kaip ligos, pragyvenimo reikalai ir t.t., vėlgi yra kančia. Kančią kelia protas ir kitos gyvos esybės. Apvalius, sudvasinus protą, kančių sumažės ir šiame gyvenime. Nuoširdžiai krikščionis ar nuoširdus induistas ar nuoširdus musulmonas kenčia mažiau nei asmuo, patiriantis pilną karminę atoveiką (nes atgaila, nuodėmės atleistos, stiprėja ryšys su Dievu, priimama Jo globa).



Na tai panašiai kaip medicina: "nevalgyk to ir to, nerūkyk, ir t.t. ir pan. nes susirgsi ir bus blogai. Ir jei nori būti sveikas ir laimingas - daryk tą ir tą."
Draudimai ir pozityvios rekomendacijos :)

Pvz. ką nors kam nors padarysim blogo, reiks atsiimti atgal kažkada. Teisingumo dėsnis. Tai religija perspėja dėl to, kokios bus pasekmės. Ir moko apie tai, kaip išspręsti šitą kančių būvį ir pereiti į tobulą būvį. Žodžiu, kaip prie pagaminto daikto būna naudojimo instrukcija, taip prie sukurto pasaulio yra instrukcija kaip juo naudotis - religinės sistemos, šventi raštai.

aciu uz nuomone, aciu uz pajeskas.

tada esminis klausimas- ka gero padare religija su zmogumi per 2000metu?
zmogus prabudo? issivale? tapo geresnis?gyvena ir skleidzia geri?

KA JI DAVE MUMS?

Kitaip suformuluočiau: ką gero žmogus padarė su savim ir religija per 2000 metų? Net ir gerą dalyką galima blogai, iškreiptai panaudoti. Taip kad kol kas dauguma žmonių religijos gero nepanaudojo arba nepanaudojo 100 proc., tik gal kokius 5 proc.

Problema tame, kad vaistą reikia naudoti pagal instrukciją. Religija sako, "negeisk svetimo turto", žmonės godūs turtui ir kaupia jį visom priemonėm, nežabotai konkuruoja ekonomikoje, kariauja dėl ekonominių interesų. Religija sako, "nežudyk", žmonės pristeigė žudymo fabrikų - skerdyklų. Religija sako "mylėk savo Viešpatį", žmogus eina į šventus namus ir reikalauja "Labas Viešpatie. Man reikia to, to ir to. Kad būtų! Atia" Nu tai ko gero galima tikėtis iš tokio "religingumo" ?

Bet žiūriu, be religijos irgi nekaip sekasi ( pvz. Sovietų Sąjungos sistema ir kt.).

Supartalino žmogus visus gerus dalykus, išsityčiojo iš visko ir numetė.