Tėvai nežino, jog aš TAI žinau(arba nenori žinoti)

Sveiki,

Dabar man 19 metų. Gyvenu su tėvais, tačiau tvirtai žinau, kad esu įvaikinta. Jie pradėjo globoti mane 4 metų, kada dėl širdies ydos buvau paguldyta į Santariškių ligoninę tiesiai iš vaikų namų, ir iš ligoninės jau važiavau į dabartinius namus. Man jie niekada nepasakodavo jokių istorijų, kad jie yra ne biologiniai tėvai ar panašiai. Tikriausiai, jie manė, kad buvau per maža prisiminti niūrios dar visai kūdikystės laikotarpį. Ir iš tiesų, aš nesuprantu kaip, bet viską prisimenu nuo beveik 3 metų, prisimenu ten tikrą mamą, kaip dar gyvenau pas ją ir buvo 2 vyresni broliai, ir prisimenu tuos kartus kai ji palikdavo mane vieną namuose ir jau valdžios pareigūnai turėdavo laužtis į duris, kad paimtų mane į globos namus... Taigi, dabar esu dėkinga savo šiems tėvams, kurie užaugino, ir turiu šitokį nuostabų gyvenimą, tačiau man kartais pasidaro taip skaudu, kad negaliu pakalbėti su jais ta skaudžia tema. Kažkada paauglystėje bandžiau jiems apie tai užsiminti, bet jie piktai nutraukė mane, sakydami jog visa tai išsigalvojau. Kokių tik versijų jie nebandė man kurti apie tuos prisiminimus.. Iš pradžių sakė, jog ta moteris, kurią prisimenu (tikroji motina) buvo pgrobusi mane, po to pakeitė versiją, kad visa tai prisisapnavau. O dabar jau gal apie 10 metų kai ta tema yra visiškai neliečiama.
Nenorėčiau ir aš jos labai liesti, nes tikrosios motinos nenorėčiau akyse matyti, o štai broliai... Man labai įdomu būtų sužinoti kas jie ir kokie jie, kur dabar yra...
Man jau 19, šiais metais baigsiu vidurinę ir teks išlėkti iš Lietuvos dėl darbo bei mokslo ir nežinau, ar ta mano problema galės išsispręsti... Kaip manot, ar verta kažkaip bandyt pakalbėt su tėvais? Ir kaip tada kalbėt... O gal palikt viską kaip yra...

Pabandyk jei neina pakalbet isdestyti viska rastu . Paaiskink jiems kad jie yra tavo tikrieji tevai , ir niekas kitas . Kad tu tik nori surasti brolius ar seseris ( nors kartais tai buna karti patirtis ir gal jie jau pasidomeje ) . Turejau as viena drauge kuri ieskojo savo sesers ir brolio , bet deja rado visai ne ta ka tikejosi Tai kad deja dazniausiai taip buna , jei skaudina juos ta tiesa , pagalvok kas svarbiau .

Esi pilnametė, ir gali pati kreiptis į įvaikinimo tarnybą ir ieškoti brolių...
Tavo tėvams (tikriausiai...?) per daug skaudu patiems pripažinti... gal jie kuo nors abejoja - gal nėra visiškai tikri, kaip tu priimsi TĄ žinią. Oi, nelengva - ypač jau kartą pamelavus - prisipažinti...
O gal...tu pati susipainiojai savo prisiminimuose... ir jie tikrai - tavo tėvai? Įvaikinimo tarnyba turėtų padėti atsakyti į šį klausimą.
Bet aišku - pirmiausia dar kartą pakalbėk su tėvais... tik nekaltink jų, ir pamėgink išgirsti ką jie tau pasakys...

Ketverių metų vaikas jau daug ką atsimena, ypač reikšmingus įvykius. Aš pati labai gerai atsimenu tą dieną, kai gimė mano sesuo - kaip aš reagavau, ką sakiau, ką jaučiau, o man tuomet tebuvo treji. Aš savo mergytę pasiėmiau ketverių metukų ir beveik neabejoju, kad ji daug ką atsimins - juk jos trumpame gyvenime buvo tiek daug traumų ir išgyvenimų.

Išsigalvoti šių prisiminimų tikrai negalėjau, nes jie persekioja visą gyvenimą ir nemanau kad budama 3-4metų galėjau išsigalvoti tokius veikėjus kaip tikra mama ir visas šis absurdas, kurį teko patirti. Ir, be to, tai paliudijo mano močiutė, nors tiesiogiai nepasakė, kai spyriau pripažinti, bet tik apsiverkė ir man tapo viskas aišku.
Iš tiesų reikės gal eiti į tam tikras tarnybas, nors nežinau kur jos Panevėžyje randasi. Ir tėvai įvaikindami mane tikriausiai turėjo gauti kažkokias bylas ar dokumentus apie visa tai, bet nežinau kur jie yra padėti, būtų taip įdomu pavartyti...
Aš nenoriu skaudinti nei jų, nei savęs šia tema, bet kažkaip jaučiuosi, kad esu kažko gyvenime dar nepadarius.

Na, aš neabejoju, kad vaikai daug prisimena... Ir neabejoju, kad rainiukee gali prisiminti iš praeities labai daug. Bet ji dar rašo, kad dėl širdies ydos gulėjo ligoninėj - niekas nežino, kaip narkozė (jei ją operavo?) gali "supainioti" sąmonę...

O jūs niekada niekada nebuvote "sugalvoję" kad jūsų tėvai - ne jūsų tikrieji gimdytojai? ... Man vaikystėje buvo daug tokių minčių... (Na, bet ne iki 19 kos).
Pati irgi turiu prisiminimų iš vaikystės - bet labai dažnai jie būna "sutvirtinti" mamos pasakojimais - t.y. tokie pasakojimai, kuriuos dabar mūsų vaikai vis prašo ir prašo papasakoti.... neabejoju, kad mūsų vaikai šiuos pasakojimus irgi prisimins kaip savo patirtį. Ne, aš neneigiu kad vaikai nuo 3 m gali prisiminti tikrus, ne tik papasakotus dalykus.

Aš pasikalbėčiau su tėvais.... ir kreipčiausi į Įvaikinimo tarnybą.
Papildyta:

Siūlau kreiptis respublikiniu mastu - tavo pradžia gali būti net ne Panevėžyje....
http://www.ivaikinimas.lt/. Parašyk jiems el.pastu mailto:info@ivaikinimas.lt

Nežinau kaip kitur, bet mes įvaikindami savo dukrytę nieko negavome - iš esmės turime tik teismo sprendimą (kuriame apie dukros biologinę kilmę nieko nerašoma) ir seno gimimo liudijimo kopiją, kurią patys nusikpijavome prieš pakeisdami į naują.

O visa dukros byla, kurią man leido perskaityti pasiliko Vaikų teisių apsaugos tarnyboje (nežinau ar ją turi ir Įvaikinimo tarnyba, ar ne).

Aš taip pat gavau tik teismo sprendimą, medicininę bylą (kurią turėjau "priduoti" į polikliniką, tačiau ant jos nurodytas biologinės motinos adresas) ir gimimo liudijimą, kurį po teismo reikės pakeisti į naują.

Rainiukee, Įvaikinimo tarnybos puslapyje yra skyrius "Klausimai-atsakymai". Berods antrame puslapyje yra Dainiaus klausimas kaip susirasti savo biologinius brolius ir seseris - pasiskaityk. Tik iš pradžių dar pabandyk su tėvais pasikalbėti. Čia aš jau kalbu iš motinos pozicijos . Man juk irgi tas pats kada nors gresia - maniškė taip pat turi visą pulką brolių ir seserų ir kada nors norės juos susirasti. Aš suprantu, kad tai yra natūralu, tačiau vis tiek šiek tiek bijau - ką ji ras?

Mes taip pat turime teismo sprendimą, o jame - daug parašyta apie dukrytės praeitį - minima mamos pavardė ir aplinkybės, kurioms esant dukra apgyvendinta vaikų namuose. Minima ir dukters sesuo.
Spėju, kad visi įtėviai bent jau mamos vardą pavardę žino.

Na, vadinasi, tas teismo išrašymas yra gerai kažkur paslėptas, kad jo nerandu. O aš kažkaip įtariu, kad mano tėvai pažįstą biologinę motiną (tikro tėvo nepamenu, nes tikroji motina atsivesdavo į namus vos ne kas dieną po skirtingą vyrą), bet kažkada, dar budama maža pasakojau mamai, kad prisimenu, kaip gyvenau pas kažkokią tamsiaplaukę, garbanotą tetą (biologinė mama buvo labai panaši į mane: tamsiais garbanotais plaukais, tvirto kūno sudėjimo), tai tada mama taip sulignavo galvą, matyt nejučiomis, kad pasirodė man lyg kalbu apie jai pažįstamą žmogų. Na nežinau ar supratot ką aš čia suvėliau. Bet esmė tame, kad tikrosios motinos nenorėčiau net akyse matyti, o brolius štai vat noriu, nes atsimenu, kaip jie žaisdavo su manimi ir rūpinosi, nors ir labai trumpą laiką... Net neįsivaizduoju, kas galėjo atsitikti su jais....
Padarius pamokas reikės pažiurėt tos įvaikinimo tarnybos.

Mieloji,oi gerai pagalvok,o gal tikrai tai tik tavo pasąmonės balsas...Juk kiek teko kalbėtis su draugėm ne vienai tokia mintis šmėkšteli...ypač kai esi pabartas ar nateisingai nubaustas...Mano gera draugė pasakoja ,kad jai tokia mintis užgriuvo,kai tėvai buvo nuėję į vaikų namus,norėdami atostogom paimti mergytę,kad pastaroji turėtų draugę...Va nuo tada ji retkarčiais pagalvodavo,o gal ir mane pasiėmė...

Žinoma visada reikia viską išsiaiškinti iki galo,tik žiūrėk,kad nieko neįskaudintum....
Papildyta:
Mieloji,oi gerai pagalvok,o gal tikrai tai tik tavo pasąmonės balsas...Juk kiek teko kalbėtis su draugėm ne vienai tokia mintis šmėkšteli...ypač kai esi pabartas ar nateisingai nubaustas...Mano gera draugė pasakoja ,kad jai tokia mintis užgriuvo,kai tėvai buvo nuėję į vaikų namus,norėdami atostogom paimti mergytę,kad pastaroji turėtų draugę...Va nuo tada ji retkarčiais pagalvodavo,o gal ir mane pasiėmė...

Žinoma visada reikia viską išsiaiškinti iki galo,tik žiūrėk,kad nieko neįskaudintum....

Pasąmonės balsas negalėjo sukurti šitiek daug įvairių faktų ir atsiminimų. Niekaip nebūčiau galėjusi sukurti motinos, brolių, auklėtojų, kurios prižiurėjo mane, atvaizdus.
Be to tai yra paliudijus močiutė. Ir dar vienas įrodymas - mane kurį laiką iš vaikų namų pasiimdavo globoti krikšto mama, ji yra pedagogė, tai gal ir užsiimdavo tokiais dalykais. Pas ją praleisdavau kai kuriuos savaitgalius ir vasaros keliones. Įtariu, kad ji ir supažindino mane su dabartiniais tėvais, nes jie palaiko gerus santykius, ji aplanko mane per gimtadienius ir t.t. O kartą, kai man buvo kokie 10 metų, svečiavomės pas ją namuose, ir ten buvo krikštomamos sūnus, jau gerokai virš 20 metų. Na truputį išgėręs jis užsikelė mane ant pečių, atseit kaip vaiką panešiot po kiemą, ir štai sutikęs kaimynus jis pasakė: štai čia mūsu krikštoduktrytė iš vaikų namų. Taigi daugiau įrodymų lyg ir nereikia... Vat kaip tik kilo idėja, kad galbūt pirma pakalbėt su krikštomama, nors neįsivaizduoju net kaip pradėti pokalbį...