QUOTE(Ice @ 2012 01 26, 22:10)
laimei, tokių isterijų nebeturime (bijau net sakyti tai...), bet ojojoj kiek buvo

o gal tiesiog išmokau "prisitaikyti", t.y. nebeišprovokuoti... laužau ragus nuožmiai, bet kartais tenka ir panuolaidžiauti J, kad pyktis ir klyksmas neateitų. iš esmės labiausiai padeda ramus tonas, apkabinimas, suspaudimas. kažkada, kai jau niekas nepadėjo, esame kišę po šaltu dušu
tas saltas dusas (sake geriau ne dusas, o siaip perliet vandeniu, kad ir i veida, staigiai) - sukelia soko reakcija - si metoda siule reanimacijoje, kai drauges lialius is isterijos uzsiklykes nustodavo kvepuot ir krisdavo melynas, kaip negyvas

, uzteko poros perliejimu vandeniu - kritimai baiges (iki to krito kelis kart ir baiges reanimacija)
man drastiskas budas ta soka kelt - bet gal kartais reikia... priimtiniau tas laikymas gleby - tik ten fiziskai stipriu reikia but - ir kuo anksciau ji imsi taikyt - tuo lengviau bus ir greiciau baigsis (zodziu vaikui fiziskai parodai kad esi stipresnis ir gali ji nugalet), nes viena yra islaikyt keturmeti - ir visai kita koki devynmeti... Mums rode filmuota medziaga - ko tie vaikai nedaro laikomi - ir spjaudos, ir kanda, ir su galva dauzo mama (ar teti), net apsivemia

- bet po to buna labai ramus, draugiski ir gerai nusiteike, nes saugus (mama salia ir GALI ji sutramdyt, vadinas GALI ir apsaugot) - bent jau taip interpretavo medikai, psichologai ar kazkas (ne lietuviska medziaga)

Žiūriu į save veidrodyje ir galvoju - " ir kam atiteko tokia laimė..." , užlipu ant svarstyklių - "...ir dar tiek jos daug..."