Dar pasidziaugsiu, kad jau ilindau siryt i tema

Kaledu proga gavau net keturias knygas apie fotografija

Skaitymo ir studijavimo turetu pakakti visiems metams, su mano tempais

Rimtesnes knygas palikau kitiems metams, ir su didziuliu malonumu emiausi
David Noton "Waiting for the Light". Tai nera fotografijos vadovelis, o tiesiog labai graziai isleista knyga - albumas, i kuria sudetos geriausios autoriaus nuotraukos (daugiausia peizazai) ir ju atsiradimo istorijos, plius siek tiek bendru izvalgu apie fotografija. Rekomenduoju visiems, ka domina gamtos nuotraukos (Noton'as neapsiriboja peizazais, bet jie visgi vyrauja jo fotografijoje) - ir tiems, kas svajoja tapti peizazu fotografu. Pastariesiems - tam, kad suprasti, kaip labai tos svajones skiriasi nuo realybes

Man asmeniskai tikrai neuztektu kantrybes diena is dienos kantriai "laukti sviesos"...
Patiko autoriaus poziuris i juostine ir skaitmenine fotografija. Jis nesvaigsta nei del juostos autentiskumo, nei del skaitmenos neribotu techininiu galimybiu - tiesiog naudojasi abieju variantu teikiamais privalumais, taip ir tiek, kiek jam reikia, kad isgauti kuo geresni rezultata. Bet labiausiai jis myli
Fuji GX617 - "my panoramic monster", pasak jo paties.
O as Noton'o deka pagaliau supratau, ko truksta absoliuciai daugumai (jei ne visiems) mano peizazams. Ko truksta? Ogi to
kazko, ka pats Noton'as vadina
je ne sais quois - to
kazko, steriliai graziai nuotraukai suteikiancio gyvybes. Zodziu, labai konkretu ir aisku, ko truksta....

Betgi sakoma, kad pirmas zingsnis i zinojima yra suvokimas, kad kazko nezinai...
Recenzijos pabaiga