Bulimija & Anoreksija

aciu
Bandziau ziureti, tai net zodis psicho* mane baugina ... nezinau, kaip nueiti ir kazkam kalbeti, pasakoti... apie tai, kas su manimi darosi nezino niekas... Taip, artimieji kazka pastebi, vyras pakomentuoja, bet tikrai nemano, kad viskas pazenge jau iki tiek Ir ka jis manys, ko vien vertas komentaras, kad mano tokios problemos jam kelia juoka... (cia ryte vonioj as stoviu salia svarstykliu ir sakau, kad as bijau ziauriai bijau svertis)
man net rasyti apie tai sunku man geda, bet as jauciu, kad praradau kontrole, jau senai, bet db pradejau suvokti, kad as niekaip negaliu susitvarkyti pati su savimi. Ir kad visas tas plonejimas/storejimas man tapo pagrindinis dalykas gyvenime. Man viskas, as bijau sutikti zmones, kuriu nemaciau koki menesi, nes bijau isgirst komentara, kad pastorejau, pasitaisiau, papilnejau negaliu sustoti ryti, bele ka kas tik papuola, pasislepus kaip kokia nusikaltele, bijau vyras vel sakys edi, kodel edi, kodel nevalgai kaip visi normalus zmones, baik bludyti
paskui begu, uzsirakinu issivemiu ir vel ta pati darau darau darau ir vel nuo rytojaus zadu valgyti tvarkingai, ne zadu valgyti tvarkingai, bet tik db sukusiu ir kai sukusiu tuomet valgysiu tvarkingai kaip priklauso pusryciai, pietus, vakariene
ir sveriu viska sveriu, rasausi kiekviena diena ka valgysiu kiek valgysiu... o paskui trukt uz vadziu vel nuo pradziu... as nezinau, skaitau skaitau internete turbut man bulimja ar gali taip buti, man uzeina tokie epizodai, as nebepajegiu galvoti, svarstyti nu visiskai uztemsta protas ir pradedu kist kist kist kazkokias nesamones, kuriu net gal siaip net nemegstu... paskui atsitokeju
o sirdy toks sudas, toks negeras jausmas, toks akmuo...
as taip pavargau ir taip blogai jauciuosi, ir vel sustorejau nuo besaikio kisimo maisto, nepykit, gal jums juokingai as cia atrodau, bet nezinau kur dingt, gerklej toks kirminas man griauzias...
o rodos juk nieko netruksta, turiu darba, kuris mane kaip ir tenkina, turiu du sveikus vaikucius, turiu vyra, nesipykstam, visai graziai sutariam,
tai kas man yra, kodel as taip darau, kodel man taip yra

Sveikute, miela Morkevic, as iskart pasisakysiu- taip, deja, tau B. Kontroles praradimas, instinktyvus alkis, maisto salinimas-visa tai sios ligos pozymiai. Papasakok, kiek laiko tai tesiasi, kada viskas prasidejo? Pirmas zingsnis ka turi padaryti tai atsisakyti maisto kontroles ir valgyti 5 kartus per diena. Nustok sverti maista, butinai! Zinau, kad tai skamba baisiai, bet tai vienintelis budas pasveikti is sios nesamones, nes juk pati sakai, kad negyveni, bet egzistuoji persivalgymu/salinimo rate. Tai negyvenimas Issivaizduok, kad tu visados laikaisi dietos, persivalgiusi issivemi pasalindama maziaiu nei puse suvalgyto maisto ir vel iskart sedi ant dietos, nes susiimi.. Tavo kunas taip prisitaike prie mazo maisto kiekio, kad taupo kiekviena kalorija, kuri lieka neisvemta. Reiskias gyveni is minimalaus kcal kiekio kiekviena diena, nes persivalgymo kcal pasiskirsto iki kito persivalgymo, nes, manau, kad tarp vemimu valgai minimaliai. Tad gaunasi amzina dieta. Taip visiskai suleteja medziiagu apykaita, nes kunui tai naturalus badmetis, viso to pasekoje jautiesi nuolatos nusilpusi, negali normaliai protauti.. Oi tavo sutrikes protas (atleisk) vel tave privercia laikytis kaloriju mazinimo, kunas jau pats padidina alkio hormonus siusdamas tave ciupti bent koki maista, kuri matai pries akis (is cia atsiranda ta busena kai kemsi viska nesustodama iki kol skrandis plysta), nes jis jau zino ir yra priprates, kad po sio pavalgymo ir vel ateis bado metas. Tai elemtarus islikimas.

Smagu kad nori padėti, bet neužkrausiu savo bėdom, nes jų begalė , kaip ir pas kiekvieną. Tik mano sitacija šūdinesnė, nes man reikia plėšytis: turiu mokintis 12-ta ir prižiūrėti sesę, nes tėtė dirba ne LT. Svarbiausia tai kad per savo nelemtą ligą susigadinau pažymius, nežinau kaip kitom, bet man niekaip neina prisiverst ko nors daryti. Man dingo noras mokintis, nesuprantu dėl ko, tiesiog neprisiverčiu kasdien atsiversti net mylimiausių dalykų vadovėlių, mokinuosi tik prieš kontrolinius, kai "šikna dega", o man tai nebuvo būdinga. Net neįsivaizduoju kaip su visu tuo susitvarkyti. Grįžtu iš mokyklos geriausiu atveju 16h., reikia padaryti valgyti, apsitvarkyti, pasišerti šunis ir t.t., o taip pat "popamokinė bulimikės kasdienybė" kai ėdi ir v..., pradedu ruošti namų darbus tik 20 arba 21 ir sėdžiu kaip durnė iki 2,3 ryto, o kartais ir visai nemiegu, juk 6 keliuosi. Ir toks pyktis paima, kai stengiesi ir niekas neišeina, o mokytojai skaito litanijas kaip mes švaistom laiką. Kartais norisi paimt ir išrėkt savo kasdienybę...
O, pasirodo savo bėdom pasidalinau su visom , jei kas jas skaitė...

Morkevic, sveika atvykusi ir tikiuosi, kad po kurio laiko ateisi į čia kaip svečias, su savo įkvepiančia pasveikimo istorija. Stiprybės, kantrybės, užsispyrimo ir ryžto tau

Zinoma, kad skaite kiekvienos istorija ir isgyvenimai yra unikalus. Ir labai idomus, nes tik taip supranti, kad sia liga gali pasigauti bet kas ir nesvarbu ar esi karjeros moteris, paprasta namu seimininke, moksleive, mylinti mama..

Pirmas zingsnis yra pripazinti, kad sergi VS. Antras - apsispresti, kad nori sveikti. Ir stengtis tai daryti! Kodel mes turim savo gyvenima derinti prie ligos? Juk tik nuo musu paciu priklauso ar mes norim atsimerkti ir gyventi, o ne egzistuoti ziuredamos i gyvenima nuo VS uzsiblaususiomis akimis

Va čia dar info radau tau apie gydymosi nuo VS galimybes Klaipėdoje, nebijok kreiptis pagalbos!
1. Pas mane analogiškai, tik dabar pradėjau įsisąmoninti, jog viskas, nebesusitvarkau ir po kiekvieno kūdėjimo periodo puolu į vis gilesnę duobę.
2. Čia ligos balsas, dėl šio įsitikinimo įsisuki į užburtą ratą: dieta-persivalgymas-dieta ir taip be galo.
3. Mieloji, panašu, kad vis tiek kažko trūksta, užgniaužtos emocijos veržiasi iš vidaus ir kasdien vis stipriau, o tu jas malšini maistu, kurio niekada nebus gana, nes tai ne fizinis alkis. Ir bent jau man labai sunku į jas gilintis, bandyti išgyventi tas emocijas, nes per pastaruosius pora metų labai daug visko patyriau, tame tarpe ir bandymą išprievartauti, santuokos krizę (gal pora kartų), na žodžiu daug visko visko, todėl viena mano pusė nori baigti tas visas nesąmones ir atkapstyti tas ramybės neduodančias emocijas, o kita priešinasi, nenori dar kartą viso to išgyventi. Labai sunku. Ir dėl to labai, tiesiog paniškai, bijau psichoterapijos, bet kito kelio pasveikti iš viso šito š... nėra. Kaip mano sesė (kuri mane supranta ir palaiko) sako, tai meilės sau kelias, jis labai sunkus, tačiau labai vertingas.
Patikėk, taviškio reakcija vos ne identiška į maniškio, nedaug kas išties supranta ir tiesiog ima priekaištauti, kad gal baik vienąkart išsidirbinėti ir pradėk normaliai valgyti. O bėda ta, kad aš jau pati nežinau, kas tai yra - valgyti normaliai.
O dabar patarčiau tiesiog pripažinti sau, kad sergi bulimija (pritariu Cukruotai_maniai), na tiesiog susigyventi su tuo, kad ta liga yra tavo dalis, ir pradėti gydytis. Perskaityk Ch. Fairburn knygą, visą, ne tik antrą dalį, suprasi daug ką, man atsivėrė akys. Kreipkis į gydytoją, gali skirti vaistų, jų nebijok, aš jau spėjau prisižaisti numažinus dozę savarankiškai, paūmėjo liga Pradėk reguliariai maitintis pagal VSC planelį, berods, linkai ir į knygą, ir į planelį nurodyti šios temos pradžioj. Laikykis ir STIPRYBĖS! Užsuk čia, kai bus sunku
P.S. Dar prie svorio temos, man mano pustrečių metukų išdykėlė yra puikus stiprybės ir įkvėpimo šaltinis, argi vaikai parinasi, kad sveria tiek, o ne tiek? Ne! Argi tai, kad tarkim išaugo ir netelpa į kažkokias kelnes, trukdo jiems džiaugtis gyvenimu? Ne!! Argi tai, kad mama sveria ne 50, o 60 kg pvz, trukdo jiems mylėti ją? NE!!!

Perskaičiau, ir labai atidžiai, visų pirma, nenuvertink savęs, esi labai stipri, išgyvenai mamos mirtį, sesei dabar pakeitei ją, o dar mokslai, liga, tikrai nedaugelis susitvarkytų, dar jei teisingai supratau, ūkio darbus reikia nudirbti, gyveni kaime? Pamėgink kitaip sudėlioti prioritetus savo gyvenime, pasakyk sau, kad man reikia pasirūpinti savimi ir savo kūnu, nes jeigu aš susirgsiu ar man kažkas atsitiks, bus dar daugiau prooblemų nei yra dabar. Pradėk reguliariai valgyti, miegok bent 6, o dar geriau 7 valandas, žinau, sunku, mokslai ir t.t., bet gal yra kokia išeitis iš šios situacijos? Kiek metų sesei? Gal gali ją palikti pas kaimynus, kai pareini iš mokyklos, gal spėtum ir apsitvarkyti, ir nors dalį pamokų paruošti? O dėl mokslų: na tikrai nedaug liko, susiimk, turi save priversti nors planui minimum, maksimumas palauks, svarbiausia nepersiplėšk, pradėk nuo mažų mažiausių žingsnelių tiek mitybos, tiek dienotvarkės, tiek mokslų srityje ir pamatysi, bus po truputį, po truputį lengviau. O kai sunku, tikrai ateik čia ir pasiguosk, išsipasakok, juk didžiąja dalimi prie tos ligos ir prisidėjo tas užsidarymas, emocijų neišsakymas, palaikymo iš šalies nebuvimas...

Sorry, kad tiek prirašiau

P.S. Dar šitą svetainę noriu priminti, labai labai rekomenduoju!
Papildyta:
Vienas iš VSC naudojamų mitybos planų
http://imageshack.us...vscplanas1.jpg/
http://imageshack.us...vscplanas2.jpg/
http://imageshack.us...vscplanas3.jpg/
http://imageshack.us...vscplanas4.jpg/
http://imageshack.us...vscplanas5.jpg/

Knygos "Kaip įveikti pastovų persivalgymą" scan'ai: [http://www.mediafire...nicvacwpb6sh01d

Ačiū, kad palaikot
#ta, ne kaime gyvenu, nuosavam 2 aukštų name, tik turim nemažą sklypą todėl tiek vargo... Rudenį dar triušių auginom, bet paprašiau išnaikinti, nes nespėjau visko... Be to aš turiu ir kitų ligų, bet jos man gyventi netrukdo. Labai dėkoju už nuorodas, tikrai pravers

Mes irgi nuosavam name, tvarkymo jame ir aplink jį tikrai pakankamai, bet tvarkausi po truputį ir susiplanuoju, ką kada konkrečiai kiek laiko tvarkysiu, o ne bandau viską aprėpt, viską padaryt, nebesiplėšau kaip anksčiau.
Dėl ligų vėlgi pasikartosiu, turi susidėlioti prioritetus, kurią iš jų tau gyvybiškai svarbiausia šiuo metu įveikti ar bent pristabdyti pradžiai, kuri įtakoja visą tavo gyvenimą? Kai susidėliosi, imkis veiksmų, tik tas veiksmų planas turi būti step by step, o ne kažkokie nerealūs lūkesčiai ar pokyčiai, man kaip perfekcionistei sunku tokio laikytis, bet geriau toks, negu kažkoks nerealus, kurio nepavykus laikytis nuolat vėl palūžti.
Dėl linkų: pirma perskaityk tą knygą, kad suvoktum VS mechanizmą. Sėkmės moksluose ir kovojant su liga, pasakok, kaip seksis

Cukruota_mania, ką nusprendei dėl AD vartojimo?

Vis delto nusprendziau kapstytis pati. Nuotaika pasitaisiusi per puse palyginus su ta diena kai ejau VSC. O tomis dienomis nesinorejo nieko, bet numirti. Nejau ten buvau as-negaliu patiketi iki kiek save buvau susmugdziusi ir uzsigrauzusi..

O dar tik menuo. Dabar netgi buna dienu kai jauciuosi laiminga.

Tai buvo vienas is geriausiu priimtu sprendimu.

Morkevic, tavo vyras gerai sako: baik bludyti ! isiklausyk ! jis tave mato ir su tavimi gyvena, ne dietologai,ne psichologai, o tavo vyras, jis ir pades tau, buk tikra, nes mato tave ir pazista. sunormalizuosi valgyma tai ir galvele prasvieses . viskas ka tau reikia dabar padaryti tai susirasyti rytojaus dienos valgymo planeli, tebunie jis neidealus (ne pgl vsc..), tegul buna tau prieinamas pagal tavo psichika, pagal tavo sugebejima valgyt dazniau ir maziau.
as pradejau valgyt 5 kartus per diena, bet 4 valgymai buvo tik vaisiai. kitaip neperlipau per save. bet tai buvo gera pradzia. o paskui po truputi daugiau ir labiau.
vsc mitybos planai manes nepakeite, ju bijojau ir vengiau. Dietologe prisimenu kaip salta ir nejautria medike... brrr... visoms tie patys kiekiai ir toks pat maistas. tai bijodama uzdelsiau 8 metus, paskui vyras man dave geru patarimu kaip perlipt per save: sako tu pradek valgyt nuo ko gali, kad ir obuolius. tai suveike.

Kas skaito angliskai

Creating a Fat-Talk-Free Zone in Your Mind

According to Bulik, creating a fat-talk-free zone in your mind involves three steps.

1. Identify your fat talk. Start paying close attention to how often you fat-talk and the type of fat talk it is. As Bulik writes, “You can’t change your behavior if you don’t know what you need to change.”

2. Undo your fat talk. Every time you make a negative comment, respond with a “respectful one,” Bulik says. She suggests avoiding comments that focus on looks or trivial issues (e.g., what you or someone else is wearing).

The goal, she writes, “is to start to neutralize fat talk and to get you more accustomed to focusing on positive aspects of people and situations rather than searching for flaws.”

This might seem simple at first. But “You’re basically forcing more positive thoughts into your brain space to take over real estate that had previously been occupied by fat talk. You’re changing the character of your thought neighborhood — gentrifying your thought space with positive and more respectful reflections.”

Over time, with practice, pairing positive statements with negative remarks will become automatic, and you’ll become more resilient, Bulik says.

Here’s an example: You can replace, ”My thighs are so wide when I sit down — man, do they spread” with ”My legs are my workhorses and I am grateful for what they allow me to do.”

3. Make positive self-statements spontaneously. Compliment yourself regularly — not just as a response to negative comments, Bulik says.

Here’s an example:

My gardenia had a second bloom today. One lone flower decided just to unravel right in the middle of the bush. My nose let me experience the unexpected late-summer redolence that a single gardenia blossom produced. There are people who have no sense of smell. My nose let me smell that flower today…

Creating a Fat-Talk-Free Zone in Your Environment

Creating a fat-talk-free zone in your environment involves five steps. But Bulik notes that you can only do so much to help others eliminate their fat talk. If others don’t seem receptive to your attempts, just remember that you can revise your own reactions.

1. Identify who’s fat-talking and how. According to Bulik, listen to the people around you, and keep a written record (or a mental one) of “who is doling out what kind of fat talk and when.”

2. Tell them that they’re fat-talking. Figure out who you’d like to talk to about reducing their negative comments. If they’re bashing others, ask them how they’d feel if these comments were directed toward them.

3. Educate them about the types of fat talk. Gently point out when these individuals are engaging in fat talk. Also, according to Bulik, “Help them understand that it is no different from other kinds of prejudice or injustice, and encourage them to monitor their own thoughts in the same away you did.”

4. Don’t reinforce fat talk. Bulik says that if you want a child to stop fat-talking, the best thing to do is nothing. Just ignore it and move on to another topic. This will extinguish the fat-talk over time. “If you give it attention, you’ll be reinforcing it and increasing the likelihood that it will happen again,” she says.

5. Model fat-free talk. You can’t expect others to stop fat-talking if you’re bashing your body or making negative remarks about others’ bodies. Instead, Bulik encourages readers to “Model respectful comments and help [kids] develop a more positive relationship with their bodies that is not just focused on appearance.”

I want to leave you with a story that Bulik tells about her mom, who hated her “stubby legs.” Her mom went to see an acupuncturist for some knee pain, and blurted out that she loathed her legs.

This is how the acupuncturist responded:

As she retells the incident, this fifty-something Chinese man seemed almost personally wounded by her self-disrespectful comment. He looked at her in disbelief and asked how she could possibly say something so disrespectful about her own body. Had not her legs allowed her to walk many places around the world for over seventy years? Had not her legs provided her with the foundation for her body? Were not her legs an integral part of who she was as a person and all that she has accomplished? How can she possibly isolate a body part and distance herself from it by saying she hated it? “Ma’am,” he said, “you must treat all of your body parts with equal respect. They work hard for you, and you must show them gratitude in return.”

According to Bulik, this was a “defining moment” for her mom’s body esteem, and she hasn’t complained about her legs since. “Sometimes it takes this type of paradigmatic shift to eradicate fat talk and develop respectful body talk in your head,” she writes.

labas visoms 136 dienos nevemiau... o vakar nezinau kas atsitiko nei persivalgiau nei ka ... bet toks jausmas kad isvemiau visas neikiamas emocijas kuriu buvo prisikaupe tiek daug kad sunkei besivaldziau... bet neatrodo kad tai butu padeje 26d. uzsirasiau pas psichologe... esu juodoj duobej emocinia prasme... neislipu is depresijos. galiu visa diena guleti ziureti i lubas periodiskai paverkdama... kas su manim vyksta nesuprantu... noriu mesti darba ... pykstuosi su vyru . su niekuo nebendauju nenoriu nieko matyti ir su niekuo kalbeti... namuose su seima nekalbu visiskai, o jei ir prabylu tai ne tik sau nuotaika sugadinu, kurios ir taip nera, bet ir aplinkiniams... jauciuosi siaubingai pavargusi . kazkokia katastrofa o ne gyvenimas.

Atleidimas sau uz sia nedidele klaida, manau, dabar svarbiausia. Turetum didziuotis, kad tiek dienu buvo tokios puikios. Tai tebuvo mazas zingsnelis atgal, o ne grizimas i pradzia. O psichologe taip pat turetu padeti susigaudyti savo jausmuose ir kas neduoda ramybes.