Bulimija & Anoreksija

labas mergaites ... sveikinu visas su nuostabiu oru ir su artejancia vasara...
Sendien noriu pasidalinti su jumis savo ispudziais is besibaigiancios savaites...
pirmadieni buvau pas psichologe kalbejom gal pusvalandi , buvo ir asaru ir seip visokiu emociju... psichologe nusprende mane nukreipti pas psichiatra... ir periodiskai lankytis pas ka karta per savaite terapijai... ketvirtadieni nukeliavau su nerimu pas gyditoja .Mane isklausiusi ji paskyre man AD.

Su graziu oru visas
Siandiena, po 8 svaiciu reguliaraus valgymo, pasisveriau. Ir kaip nustebau, kad svoris nepadidejo, bet netgi sumazejo 0.5 kg. Niekada nebuciau net patikejusi, kad valgant man jis liks toks pats.. As esu vis dar soke ..Juk valgau 3 pagrindinius valgius, 2 uzkandzius ir deserta KASDIEN, plius, per si laika seke nemazai apsivalgymu, nes dar tik mokausi atskirti fizini ir emocini alki. Merginos, labai verta vesti maisto dienorasti, dabar as pati matau kaip emocijas isgyvenau maistu. Maistas-tai tik antraeilis dalykas, kai organizmas patikejo, kad ji maitinsiu, nustojo siusti nevaldomo alkio signalus, dingo noras persiryti, dabar stengiuosi, dar mokausi, valgyti intuityviai. Sau prizadejau, kad daugiau jokiu dietu, nes pradedu tiketi savo norais, tik as pati zinau ko man reikia, kas geriau ir kas sveikiau. Sveikti verta vien del pagarbos ir savigarbos sau. O meile sau ateina su kiekviena diena

”If I am not for myself, then who will be for me? And if I am only for myself, then what am I? And if not now, when?” ~ Hillel the Elder

http://www.youtube.c...p;v=9YwwETZlj1Q

http://www.adiosbarb...al-no-diet-day/

Sveikos ar priimsite i savo darnu bureli? esu studente, 21 (beveik 22) metu. Kelis metus kankina negeri santykiai su maistu. Dauguma simptomu/pojuciu atitinka nervine bulimija. Buvo keli kartai, kuomet bandziau vemti, bet kazkaip organizmas tam priesinosi. Niekas manes nesupranta, bet kai pradejau priaugineti svori po 2 sav visisko nevalgymo, susirupino mama ir drauge mano psichologine busena. Studijuoju, sunkiai, stengiuosi, kad viskas butu gerai. Visuomet ir visu girdziu, kad esu perfekcioniste. Gedijuosi savo kuno. Bet negaliu ramiai praeiti pro veidrodi. Turiu namus palikti i save pasiziurejus butent tokiu kampu, kad atsiminciua, jog atrodau normaliai, nes antraip negaliu ramiai aiti gatvemis. Persivalgau, nevalgau, kankinuos, sportuoju, nevalgau saldumynu, uzsirasineju ka valgau, paskui prisiedu kaip arklys ir save grauziu ir t.t.t.t ir taip jau daug metu su pagerejimais/pablogejimais. Kankinuosi ne tiek fiziskai kiek emociskai. Keikiu save dedama pirma gabaliuka sokolado burnon, o paskui buna jau visiskai tas pats... suedu visa plyta. tada prisiekineju sau, kad nebevalgysiu nuo rytojaus slapsto ir suvalgau viska kas yra namuose. Ypatingai, kai niekas nemato... Vienu zodziu. Manau, cia esancios mergaites mane supras. Stengiuosi dbr gerti daug vandens, kontroliuoti savo emocijas. Siaip esu nervinga, bet stengiuosi islikti rami. Gero vakaro, mielosios
Papildyta:
Taip pat baisiausia, kad manes niekas nesupranta. Jie nesupranta, kaip galima jausti portrauki/kalte/aistra/nusiraminima/kazka neapaiskinamo maistui. Kaip galima jausti kalte apsiryjus. Kaip galima noreti buti liekna, stipria, seksualia, kad atrodo tada gyvenimas kitoks, poziuris i save kitoks... O Dieve, kaip as pavargau.

Žinoma priimsim
Tavo savijauta visiškai suprantama. Ir tikriausiai tik mes ir tegalim suprasti tą santykį su maistu, o ne normaliai valgantys žmonės. Tikiu, kad sunku, kai taip yra. Visoms čia sunku... Džiugu, kad bent jau nevemi - tik nepradėk to jokiu būdu!
Išsikapstymas iš viso to prasideda tada, kai susitaikai, kad nebūsi tobula ir pamilsti dabartinę save su savo visais privalumais ir trūkumais. Nereikia būti tobulai. Be to, svarbu nejausti pykčio dėl to, kad valgai, nors tai padaryti be galo sunku. Ir aš pykstu už kiekvieną savo kasnį, nesvarbu "geras" maistas tai ar ne. Laukiu, kada nebepyksiu, nes tai vargina.
Nustok skaityti visokius moteriškus žurnalus ir vartyti madų blogus ir pan. Man padeda kai važiuodama į darbą dairausi į žmones, į moteris ir kaip jos atrodo. Realybė nuo interneto skiriasi kaip diena ir naktis. Kažkaip darosi lengviau kai matai, kad visokių šiam pasaulyje yra, o tų tobulai lieknųjų tik nedidelė dalis. Tada pasijauti normali tarp visų. O jei tik ilgiau paskaitinėji apie visokias dietas, kūno stangrinimą, pažiūri ižimybių foto su jų puikiais kūnais, tai taip pikta ant savęs būna, kad toks nesi.
O be to šita problema ne vien dėl noro būti lieknai atsiranda, o ir dėl įvairių psichologinių problemų ir savęs nemylėjimo.
Būtinai dar pabandyk pakalbėti su mama - labai labai reikia atrimųjų palaikymo. Susėskit dviese ir tu paprastai jai paaiškink kaip viskas yra ir kad tu tikrai neišsigalvoji. Passakyk kaip jautiesi, o ne tik kad valgai-nevalgai-sportuoji-nebesportuoji. Paprašyk, kad pabandytų tave bent jau suprasti. Gal jei pajaustum jos palaikymą visai greitai atsistotum į normalias vėžes.
Laikykis ir pranešk kaip sekasi

Liudna tema kokia sita Man sekasi nezinau, pradejau begioti, kaip ir neblogai, sveriu daugiausia savo gyvenime (66kg, 174cm). Su mama nusprendem, kad ji man pades, pradejau gerti chroma, reguliuotis mityba normaliai. Bandysiu spausdintis knyga, kuria is kazkurios temos nusiroviau, apie valgymo sutrikimus. Daznai papsichuoju, paverkiu, daug streso. Mamai, draugams, vaikinui jau ikyrejau, taigi stengiuosi viska laikyti savyje.. Bet buna toks ramumo periodas, o paskui vel viskas sugriuna... Bijau kreiptis i valgymo sutrikimu centra, jei reiketu kalbeti, nezinau, ar ka bepasakyciau... Kaip jums, mielosios, sekasi?

Liūdnoka išties čia, gal todėl, kad kai užeina VS periodas, nesinori čia užsukt, nes gėėėda, o tos kurios gydosi nuo VS vengia šios temos, kad vėl neįtrauktų kaip ta juodoji skylė.
midnightlady, eini teisingu keliu, laikykis!
Purpurinėėė, sveika prisijungusi Jei tu Vilniuj, nebijok, kreipkis į VSC, nebus blogiau, bus blogiau, jei atidėliosi. Pas mane va visokios nesąmonės darosi, nesusitvarkau su ta savo galva nenormalia, mečiau AD, dukart užsirašius buvau į VSC konsultacijai (nes liepė ateiti po poros sav.), dukart atšaukiau, nežinau, ar poryt vėl neapsigalvosiu, kaip įsikalt sau į galvą, kad sergu sergu sergu. Aplinkiniai mažai palaiko, tai dar ačiū Cukruotai_maniai ir astuke05, kad už ausų ištempė iš tos duobės, kad palaikė sunkią minutę, išdurnėt galima nuo tų minčių. Antra diena valgau reguliariai, bet dar labai labai silpna jaučiuosi, bijau, kad nepaslysčiau ir vėl į VS glėbį.
Siūlau toms, kam reikia palaikymo, supratimo, dėl ko ir užklystam į šią temą, pasikeisti gal skype ar FB kontaktais, galų gale galima ten uždarą grupę sukurti, ką manot, nes čia tikrai tema merdėja. Aš visai norėčiau net ir susitikt kada, nes taip norisi, kad kas nors suprastų, o ne sakytų, vėl išsigalvoji, nevemi tai ir neprisigalvok nesąmonių, bo tikrai susirgsi ir t.t., ir t.t..........

#ta, laikykis, jei kas visada rašyk, žinai juk. O Tavo idėjoms pritariu visom keturiom, niūru čia labai jau.
Merginos, nekentėkit vienos, kalbėkitės, visa tai išgyvenę žmonės tikrai patars ir padės daugiau, negu nesuprantantys visų šitų gėrių.

As mielai i skype grupe prisijungciau gyvenu uzsieny,realiai susitikt niekaip neiseitu

Matrem, išsiunčiau tau savo kontaktus skype, gal dar kas norėtų pabendrauti?

Buvau VSC, siunčia į dienos stacionarą kuo skubiau, pradedu nuo kitos savaitės. Jau dabar norisi pabėgt iš ten..
Dar įdomu tokį dalyką pastebėjau, anksčiau (kai buvau 20 m.) mano idealas buvo nufotošopinti modeliai žurnalų viršeliuose, a la Kate Moss vos ne, o dabar po 10 metų smegeninė persiprogramavo ant fitneso žvaigždučių (na pvz. Olga Grinskis LT tokia yra) ir ėmiau raumenis auginti, tipo suaugau