Neil Gaiman "Koralaina"
"- Vardai, vardai, vardai, - atsiliepė kitas balsas, vis dar tolimas ir pasimetęs. - Vardas - tai pirmas dalykas, kuri netenki, kai liaujiesi kvėpuoti ir sustoja širdis. Atsiminimai išlieka ilgiau nei vardai. Aš iki šiol atsimenu, kaip atrodė mano auklė, apšviesta gegužės ryto saulės, kaip ji nešė mano lanką ir kastuvėlį ir kaip vėjas aplinkui siūbavo tulpes. Bet aš pamiršau ir savo auklės, ir tulpių vardus."
Kartais užtenka anotacijoje perskaityti tik du žodžius: S. Kingas ir "Alisa stebuklų šalyje", kad per kelias minutes nusipirktum knygą, nesigilindama, kas ją parašė, apie ką ji ir kokio amžiaus skaitytojui ji skirta. Taip nutiko ir su šia knyga. Anotacija skelbė:
"Jei Stivenas Kingas būtų rašęs "Alisa stebuklų šalyje", jis būtų parašęs "Koralaina". Bet "Koralainą" parašė anglų rašytojas Neil Gaiman ir už ją buvo apdovanotas "Nebula" ir "Hugo" premijomis". Tik vėliau sužinojau, kad tai tas pats rašytojas, parašęs "Anansio vaikai", "Kapinių knyga" ir kt. "Koralaina" priskiriama geriausioms fantastinėms knygoms iki 18 metų. Pagal metus jau pavėlavau į šį traukinį, bet ką padarysi, vis tiek perskaičiau.
Pagrindinė knygos veikėja - Koralaina, su šeima atsikrausčiusi gyventi į naują namą . Tėvams neturint laiko žaisti su dukra, Koralaina spėja suskaičiuoti visus mėlynus daiktus namie (153), langus (21), duris (14), susipažinti su keistomis kaimynėmis bei pamišėliu senuku, turinčiu pelių cirką.
Kartą, įėjusi pro užrakintas duris, ji patenka į kitą butą, kuriame gyvena kita mama ir kitas tėtis. Koralaina supranta, kad kita mama pagrobė jos tikrus tėvus ir tik ji viena gali juos išgelbėti. Kitaip ji liks amžinai gyventi pas kitus tėvus ir vietoj akių turės sagas.
"- Kuo tu vardu? - Koralaina paklausė katino. - Katinai neturi vardų, - pareiškė jis. Vardus turite jūs, žmonės. Nes nežinote, kas esate. O mes žinome, kas mes, todėl mums vardų nereikia."
Skaitydami šią knygą nenustebkite susidūrę su kalbančiu šunimi ar katinu. Kai kuriose vietose tikrai jaučiamos aliuzijos į L. Carroll'io knygą "Alisa stebuklų šalyje". O labiausiai mane prajuokino pelių cirkas, knygos pabaigoje pakvietęs Koralainą į jų pasirodymą:
"Jos pagros tampty-umpty ir tudle udle, pašoks ir parodys daugybę triukų".
Tikrai nesuprantu, kodėl ši knyga gavo tiek daug apdovanojimų. Neradau joje jokio siaubo, bėgančių šiurpuliukų, sutinku tik su vienu sakiniu, parašytų anotacijoje: "Perskaitę ją, jūs nebegalėsite žiūrėti į sagas taip, kaip anksčiau". O taip, sagos man dabar primena tik netikras akis.
Knygos autorius planavo šią istoriją sutalpinti į 5-10 lapų, manau būtų pasirinkęs teisingai, nei visą šią istoriją išplėsti iki 160 psl. Rekomenduoju šią knygą perskaityti rašytojo gerbėjams, skaitantiems visas jo knygas iš eilės. O kitiems patariu pažintį pradėti nuo kitos knygos. Bent jau manęs neatbaidė nuo kitų jo knygų skaitymo. Tuo labiau, neverta pamiršti, kad ši knyga skirta paaugliams. Galbūt savu laiku ji būtų buvusi baisiausia mano skaityta knyga.
knygą turiu, bet po filmo net nebekyla rankos skaityti 
vakar skaičiau, ir staiga ji dingo 
O kaip jums?
