Meilė per atstumą (tęsiam)

Labas

Esu viena iš tų jūsų visai neseniai apkalbėtų sekėjų gal prieš porą ar trejetą dienų aptikau šitą temą (nors, turiu prisipažinti, esu ją mačiusi ir anksčiau, bet nesigilinau labai, o dabar ėmiau ją skaityt kaip knygą!) ir nusprendžiau pamėginti įsilieti į jūsų būrį, jei neprieštarausit

Iš tikrųjų, tai man ši tema kaip ir artima. Susipažinom su brangiuoju per atstumą, kurio, ko gero, nelabai ir jautėm (nors ir skyrė mus viso labo ~ 100 km). O toji mūsų pradžia buvo, sakyčiau labai jau romantiška: važinėjo jis pas mane (autobusu ) kas antrą dieną, paskui baigėsi mano mokslo metai, grįžau aš vasarot į gimtus namus, o visai netrukus ir jaunikaitis atkeliavo pas mane pasibūt dienelei ne vienai. Neįsivaizduoju pati, kaip taip viskas greitai įvyko tieisog žaibiškai. Kol tą pačią vasarą jis niekieno neverčiamas nusprendė, kad be manęs tai jau nebus, o ir per atstumą nedraugausim, įstojo mokytis į Vilnių, kad būtume šalia viens kito (kai susipažinom, jaunuolis metus laiko atostogavo mat nes po mokyklos baigimo vienerius metus pastudijavo savo gimtam mieste, nepatiko vyrui, metė tą reikalą, o kai susipažinom, buvau didžiai nustebinta, kaip jaunas žmogus gali taip veltėdžiaut, nors kaip asmenybė jis į veltėdį panašus nepasirodė, tačiau vistiek abejojau, kaip čia bus, jei ir toliau taip atostogaus, bet jis greit susisuko )

Draugavom sau, draugavom.. Gyvenom, beje, visai kaimynystėj, kol aš pabaigiau savo mokslą ir išsikrausčiau, nors ir išsikrausčius likom kaimynai - gyvenom greitimuose rajuonose ;D. Taigi viskas buvo kaip ir gerai (nepaisant draugystės pradžioje ištikusios krizės, bet ir ji jau seniai praeity), kol vieną šaltą šios žiemos rytą, skubėdama į darbą, nesusidūriau su gatve važiuojančiu atutomobiliu.. ko pasekoje patyriau nemenką traumą. Kai jau išrašė mane iš ligoninės, būti globojama grįžau (tiksliau, mane parsivežė, nes savarankiškai to padariusi niekaip nebūčiau) į namus gimtus. O čia jau vėl prasidėjo draugystė per atstumą, tik atsumas nuo to, kuris mus skyrė pačioj pradžioj, šiek tiek pailgėjo

Bet jau laukiu laiko, kai pradėsim gyventi kartu o tai bus, kai atsistosiu vėl ant abiejų kojų ir grįšiu ten, kur gyvenau. Darbo, tiesą sakant, dar nepasiilgau nors atostogauju jau pustrečio mėn., bet va tas naujas gyvenimas vilioja tik neramina tai, kad nežinau, kada tiksliai jau būsiu sveika, kad galėčiau grįžti, tai ir būsto dar nelabai galim ieškotis, nes nėra aišku, kada galėsim keltis gyventi. Būtų, žinoma, paprasčiau, jei kokį gerą pasiūlymą radus, kavalierius pats vienas pradžiai galėtų keltis pagyvent, kol aš atvyksiu, bet nesinori švaistyti pinigų, kol jis turi galimybę gyventi už kur kas mažesnę kainą būryje studetų. Žodžiu, laukiam

P. s. Ot kad kalbos dėjau...

Beje, Nebelyja buvo rašiusi, kad iš to, ką ji apie save ir savo vyriškį yra parašiusi, pažįstamiems būtų lengva juos atpažinti. Tai iš to, ką aš parašiau, manau, neįmanoma manęs neatpažinti tiems, kurie mane pažįsta bet tie, kurie gali atpažinti, ir taip juk viską žino, tai jeigu kam labai įdomu, gal lai ir domisi.

Beje, pastebėjau, kad iš daugelio merginų pasisakymų jas pažįstantieji atpažintų. Paslaptingesnė man pasirodė abiga ir gal kiek Green tea. Čia tik iš to, kiek aš skaičiau, nes nežinau, kiek laiko būriuojatės šitoj temoj Tik suskaičiau, kad Green tea po kurio laiko čia vėl sugrįžo.
Kaip supratot, pažindinausi su jumis gal dėl to ir apie sava tokį posmą rėžiau

festina lente, nors ir suprantu, kad tas balionėlis nuo nepažįstamosios liūdesio nenumalšins.. (beje, ir aš esu dzūkaitė )

Vaida, tai jūs labai dažnai matotės kaip tokiam atstumui, mes abu Lt rečiau susitinkam. Nesistebiu, kad kilometrų net nesijaučia, kai laisvadienius būnat kartu, džiugu dėl jūsų, kad jau greit gyvensit kartu. Suprantu, kad draugas ispanas?

Giggle, šaunu matyt naujus nikus šioje temoje Net nežinojau, kad aš čia tokia paslaptinga Nelabai supratau, kiek jau Jūs laiko kartu ir kada ateis tas laukiamas laikas, kai kartu gyvensit?

Kaip ir minėjau, dėl to paslaptingumo, tai nuomonė iš to, kiek perskaičiau, o perskaičiau, manau, visai nedaug
Bet gal tiesiog esi žmogus, kuris atsirenka, kur ir kada daug plepėt ir atviraut čia tik toks įspūdis man susidarė

Vasarą bus 3 m., kai esam kartu, ir manau, kad tą ne patį trumpiausią buvimą kartu minėsim jau gyvendami po vienu stogu na, čia aš taip tikiuosi, kad vasarą tai jau tikrai sugrįšiu į gyvenimą kol kas medikai manęs neinformavo, kada tas bus. O be jų leidimo nieko ir nebus (mat vaikštau neįgaliųjų vežimėliu, nors jau turiu ir ramentus , bet kadangi lūžo man to nelemto įvykio metu ir koja, ir ranka, tai nors ranka ir greičiau gyja, bet dar baisu man ją iš naujo laužyt remiantis į ramentus ). Tai laukiu, kol visiškai išgysiu ir galėsiu eit be jokių pagalbinių priemonių, o va tada ir bendras gyvenimas laukia. Kol kas tai atrodo kiek neįtikėtinai, bet nieko

Vakar net susimąsčiau, gal aš esu kažkokia nenormali bet nu aš taip natūraliai priimu tą atstumą.. taip, kai ateina metas išlydėt jį pro duris, būna, ir ašara nurieda. Bet paskui greitai greitutėliai susiimu ir viskas būna gerai! Susisiekiam mes diena iš dienos (tiesa, skambinamės ne kasdien, daugiau rašomės), bet kad liūdėt diena iš dienos, kaip, skaičiau, kitom būna, ar sunkiai tvert tą laiką, kai būnam atskirai.. nu man nesudėtinga.
Dar svarstau, gal taip yra todėl, kad esam vienoj šaly..? Kad žinau, jog tas atstumas nebus amžinas? Kad, galų gale, jei kažkas atsitiktų jis galėtų be vargo pas mane atvykti? Aš nežinau, kodėl aš taip ramiai reaguoju į visa tai.. dar galvoju, gal dėl to, kad labai mėgstu pabūti viena? Kad man to buvimo vienai reikia.. Jeigu mes net gyvendami kaimyniniuose rajonuose, neretai būdavo, susitikdavom tik kartą per savaitę (na, bet būdavom nuo 5-dienio popietės iki 1-dienio ryto) gal jums visoms skaitant tai gali atrodyti nenormalu bet mums kažkaip buvo priimtina.. nes darbo dienomis abu turim savo veiklų, o jau savaitgaliai būdavo mūsų abiejų (neskaitant tų, kai važiuodavom namolio, šeimos lankyt, bet kadangi abu retokai vykdavom į namus, tai man tie savaitgaliai, kai jis išvykdavo, netgi žavingi kažkiek būdavo, kad pabūsiu viena pati ). Nepaisant to, kad labai mėgstu vienatvę (jeigu galima taip pavadint), man labai reikia ir mylimo bei mylinčio žmogaus šalia (nebūtinai fiziškai) vien tas žinojimas, kad toks žmogus yra, jau kiek galios suteikia ir - ramybę

Sveikos mergaites. Naujokems

Man dar sunku bendrauti,norisi tik buti vienai tyloje... Su vyru irgi sunkiai bendravimas einasi,taip asaros gerkle uzspaudzia,negaliu kalbeti. Net prasiau,kad pabutu ten ilgeliau,bet jis nesutinka. O man dabar taip sunku... Nieko nenoriu visiskai. Bandau kazkuo save uzimti,bet rankos nusvyra ir nieko nenuveikiu. Taip grauzia kalte,ar net nzn kaip ivardinti ta jausma,kad teko priimti sprendima del eutanazijos. Bet buvau su mazyte iki paskutines akimirkos,tikiuosi jai taip buvo geriau. Ta akimirka palaike mama,kartu su ja ir palaidojom,viena nebuciau sugebejus. Taip tuscia ir tylu namuose...

Labukas Paskaitinėju, bet vis darbelių turiu kokių, arba tyngiu rašyti

Elegantiškai sninga, greit prabėgs tos dienelės ir va jau pasimatysit Smagu!

Sachar, turbūt jau grįžai? Kada vėl susitiksit?

Abiga, na ir vargsta taviškis.. Gerai, kad jį supranti ir palaikai

Festina lente, aišku, kad sunku.. Ir būk toje tyloje kiek tik norisi, reikia to

Vaida, sveika prisijungus Ale gerai jūs susitikinėjat, tikrai smagu, kad taip dažnai O kai dar žinai, kad tiek beliko.. Aišku, kad tokia draugystė sunki, bet įpranti ir tiek.

Giggle, labas ir tau Na, gal aš tikrai šiek tiek slapukė Tiesiog nemėgstu viešintis labai, nei internetinėje erdvėje, nei realiame gyvenime (atveriu širdį tiems, su kuriais jaučiuosi gerai).. Nors, šitoj temoj tai visos šaunios ir draugiškos, tai norisi atvirai ir nuoširdžiai paplepėti Reikėtų gal kokį meetą suorganizuoti, ką?

O šiaip tai, aš panašiai kaip tu: kai tik pradėjom draugauti per atstumą ir susitikdavom kas 2-3 sav., tai kažkaip man gerai buvo taip, per darbo dienas pasidarydavau darbus, o savaitgaliai kartu keli per mėn. Man irgi patinka būti vienai, mėgstu tai, gal dėl to čia Nors po to jau užkniso tas toks susitikinėjimas O dabar jei išvažiuoja, liūdžiu
Na, tikėkimės tau su sveikatėle kuo greičiau viskas susitvarkys ir galėsit kažką daugiau planuoti

Va, o pas mane kaip ir nieko naujo MB vis paplanuoja į užsienį vasarą.. Dabar ne visad čia bendrauju, bet jau vasarą,merginos, verksiu forume, jei išvažiuos

Nebelyja, primink, kiek tau dar liko mokslų? Užjaučiu dėl tokių tempų

Daug liko. Siandien labai bloga diena. Vel po dvieju paru mokymosi grizau namo verkdama. Viskas veltui, o cia tik paprastas kolis.
Nespeju as paskaityt, ka jus rasot, tik matau naujus zmones, bet ju neskaitau, nes daug raso...
Siandien tiesiog nieko nesinori, aplamai gyventi. Juodos dienos. Gailiuosi, kad pradejau mokytis. Bet viska mesti negaliu.
Atsiprasu uz tokia nuotaika...
Papildyta:

sounds so selfish...klausimas kyla, ar jus buvote kada isimylejusi?kai norisi visadaaaaaa buti su tuo zmogumi ir ne minutei nesiskirti?kai skiriantis pleso visa kuna?ar tada galvojat, kad megstat vienatve?
Jeigu jus neturetumete zmogaus salia, kuris suteiktu jums galia, jus vienatves nekestumet. Tai meile galiai, ar zmogui. Garsiai pamasciau.

Sveikos visos
Na, šiaip ką Giggle pastebėjo yra teisybė, aš nelinkusi atvirauti, tiesiog santūrus, uždaresnio būdo žmogus esu. Ir kaip Green tea rašė, pritariu, kad prie bendravimo per atstumą po kurio laiko priprantama, būna lengvesnių, būna sunkesnių periodų. Maniškis tikrai vargsta, o dar jaučiu, kad nė pusės man nepasako, kaip pavargsta Mane kažkaip egoistiškai guodžia, kad jis irgi siaubingai pasiilgęs.
Festina lente, suprantama, kad nesinori bendraut po tokio skaudaus įvykio
Elegantiškai sninga turbūt jau susikrovus daiktus, gero laiko su mylimu žmogum
Nebelyja, matau, kad Tavo mokslai žiauriai sunkūs, tiek daug nervų, jėgų atima. Gal nebus per daug smalsu klausti, kokios čia srities studijos?

O kodėl veltui? Žinai, kad blogai parašei? Na, jei tau taip sunku ir nepatinka mokytis, ar verta? Bet mesti irgi sunku..
Manau, visų meilė skirtinga, o ir kiekvienas žiūri iš savo patirties. Man pradžioje tikrai nebuvo sunku (bet tai nereiškia, jog to labai norėjau) per atstumą draugauti, bet taip, su laiku darėsi vis sunkiau ir sunkiau ir norėjosi visada būti kartu. Gal nereikėtų taip suabsoliutinti, kad jei nėra žvėriškai sunku nebūnant šalia, vadinasi tai ne meilė, o kažkas neaišku kas .. Visi jaučiame ir emocijas reiškiame skirtingai, MB niekad nėra verkęs dėl to, kad reikia išvažiuoti, bet tai nereiškia, jog jis manęs nemyli

Pritariu Green tea, be to, reikia dar paieškot vyro, kuris verktų dėl išsiskyrimo MB tikrai ne toks jautrus, praktiškai niekada neverkia.

Labas, merginos Parsiradau pagaliau namo Vakar nuveze mane i oro uosta, tai is pradziu kazkokie nesklandumai buvo, teko kokia valanda laukti kol ileis prie vartu, o galiausiai visiskai atsauke reisa MB jau isvaziaves buvo (gerai akd netoliese), tai pargryzo pasiimti vel. Atlaukiau zveriska eile kol bilietus naujus gavau, siandien rytui anksciausiai, tai dar su darbu reikejo derintis, del pavelavimo, nes tik 15val buvau Kaune, ir apskritai susinervavau del visu tu nesklandumu zinoma papildomas vakaras nera blogai, bet ir MB nepatogumu sudariau ir darbe, nu nesmagu visai... Tai MB mane ryte 7 "ismete" prie oro uosto, nes turejo svarbiu neatideliotinu darbu, o as iki 9.25 tryniaus su savo anglu nezinojimu, bet susitvarkiau ir parskridau tik db is darbo atkeliavau


Nieko baisaus, kartais reikia ir paliudeti. Laikykis


Kaikas atsirado, kas mane lenks su pasimatymu kiekiais Sveikute.


Tai jau tikrai Sveika prisijungus.


As ir kazkaip normaliai priimu, ir kuo toliau tuo labiau... Kartais apti issigastu - ka tai turetu reiksti Bet is dalies as dekinga atstumui, nes nera tokio skubotumo, spaudimo ir pan, nes viena buvau 4metus ir staigiai su kazkuo susimesti, man sudetinga butu Man ir db kartais buna sudetinga, o kartais norisi dar daugiau to buvimo kartu, pati saves nesuprantu


Jis tiesiog nori buti salia, kai tau sunku


Aha, parsiradau siaip netaip O dabar jis Geguzes 4 turetu atskristi su vaikais, ir bus iki 8 Atves visus mano blizgucius ir pirkinukus, kur pas ji palikau, nes del 3kg nenorejau papildomai islaidauti bagazui

Nu neskubekim, gal dar viskas pasikeis


Kai viskas baigsis, tada ir dziaugsmas ateina, ir tai ne iskarto. Likykis