Viskas prasidejo nuo to kad ejau gatve, pamaciau zmogu su kurio nenoriu kalbetis, ir apsimeciau kad kalbu telefonu svarbia tema
Taigi tik linktelejau ir nuejau, jis pagalvojo aisku kad is tikruju kalbu. Paskui nenorejau kad konsultante parduotuvej pristotu, tai irgi apsimeciau kad kalbu darbo reikalais, uzsukau i parduotuve, greit apziurejau ka norejau ir dingau, isvengiau siulymu padeti kazka rasti ar pan. Dar kazkada teko atsidurti vietoje kur buvo vien pasiturintys zmones, o as kaip tycia buvau labai paprastai apsirengusi, taigi vel isgelbejo telefonas - kalbejau apie savo didile premija ir pavaldinius, kuriu realybej neturiu
Bet dabar darau taip nuolat, vos tik iseinu is namu - apsimetu kad kalbu telefonu jei kazkas eina salia, taip pat kalbu mikriuke, kai stoviu kur nors eilej. Pagalvosit turbut kad nesveiko proto esu
, bet man tai padeda pasitiketi savim. Tik va bijau kad nenugirstu netycia koks bendradarbis ar pazystamas, nes tada netureciau kur det akiu is gedos. Bandau atprasti dabar, taigi pagalbos neprasau, tik idomu ar yra tokiu kaip as, kurie apsimeta kad kalba telefonu?
