parsibaladojau namo
Barselona patiko taip, kad grįžus užsimaniau patikrinti, kiek ten kainuoja nekilnojamas turtas
gal kada nors...
perskaičiau vieną nedidukę knygelę, kuri greičiausiai Lietuvoje taip ir liks nepastebėta, o būtų gaila
Tai lenkų rašytojo
P. Huelle "Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui". Tas Hrabal pavadinime šiek tiek gąsdina, turbūt nedaug kas jį skaitę, nors prieš kažkiek metų ir buvo išleista jo "Pernelyg triukšminga vienatvė" (neskaičiau ir aš, bet dabar jau tikrai nusibrauksiu nuo jos dulkės). Kažkada esu mačiusi filmą "Obsluhoval jsem anglického krále" ("Aš aptarnavau Anglijos karalių") - irgi labai patiko, nors tada nežinojau, kad tai vieno iš Hrabalio apsakymų ekranizacija.
Grįžtant prie knygos - ji turėtų patikti tiems, kas mėgsta senas ir nelabai senas istorijas, ypač susijusias su motorizacija (bet meilė automobiliams nėra būtina sąlyga:). Pagrindinis veikėjas pasakoja istorijas savo vairavimo instruktorei - šiek tiek ją "kabindamas", šiek tiek bandydamas užkalbėti dantis. Pasakotojas iš jo labai geras, istorijos - apie jo senelį, močiutę, tėvus, kitus žmones labai užkabina. Vėliau šalia atsiranda ir kitų istorijų - pačios instruktorės Civlės, jos kaimynų. Iš kai kurių kvatojau garsiai, kitos visai nelinksmos. Keičiasi laikai, automobiliai. Gyvenimo ratas apsisuka, o viską apjuosia Hrabal - jo apsakymų personažai, jo paties netikėta mirtis ir iš jos gimusi ši knyga
Ir nors P. Huelle istorijos įstrigs man ilgam, labiausiai turbūt sužavėjo jo neįtikėtina meilė kitam rašytojui. Ir ne tik jo - knygos gale yra scena, kur žmonės bare, prie alaus ir becherovkos cituoja Hrabalį, ginčijasi, kuriam jo apsakymui priklauso viena ar kita citata, rašo kolektyvinį laišką Švedų Akademijai su prašymu skirti jam Nobelį po mirties... Tai taip...gražu, nes nepatirta
