



Aš per Užgavėnes kepu širdelinius blynus, man jie skaniausi. mielinių niekad nei mama, nei močiutė nekepdavo, gal todėl man jie ir neatrodo patraukliai. nors mokykloje valgydavau juos. šiandien jau pusryčiavau prisikepusi tų širdelių

Ačiū, Egzotika, už receptus



Dar klausei dėl ožių, tai žinok, nepamenu, ką aš ten tiksliai dariau remdamasi tais straipsniais, ar natūraliai tiesiog išaugo iš to amžiaus. tiesiog kai ožiuodavosi, sakydavau, kad ožys atėjo. tai ir ji jau prasidėjus tam ožiavimuisi bliaudama rėkia "ožys atėjo", juokinga taip būdavo. paskui varydavom visaip ožį, ar į mišką, ar per langą kad iššoktų, ar humoro forma taip papurtydavau arba per užpakaliuką tapšnodavau, kad ožys pabėgtų, ir ji pati pradėdavo juoktis ir sakyti, kad ožys išėjo. o dabar labai greitai jau tas ožys pabėga, tik ji suisterikuoja ko nors, pasakom, kad nenorim/nesivešim/nežaisim ar. pan. ožio, tai ji jau po kelių sekundžių sako, kad nebėra ožio, yra tik Elzytė. tai kažkaip taip su tais ožiais mes draugaujam ir juos varom, kuo toliau, tuo trumpiau ir rečiau beužsuka jie.