Nežinau nuo kada tiksliai viskas prasidėjo ir kas tai įtakojo, bet mane miego trūkumas jau sekina fiziskai, dabar jau ir psichologiskai. Nežinau ką daryti.
Problema tame, kad mėgstu anksti keltis, ankščiau būdavo 6, 7 val, vėliau jau ir 4, 5 val dabar jau ir 3 prabundu ir keliuosi, va šiaip, nei iš šio nei iš to ir pabundu.
Rytas man patinka, visas tas ritualas su kavute rankose, nežinau, man tai geriausias paros laikas. Per pietus jau darausi suirzusi, vakare jau labai pavargusi (kartais) krentu į lovą ir 19 val vakaro. Viskas būtų buvę gal ir gerai, bet labai jau sekinti pradėjo, ypac dabar savaitgali, kai galėjau išsimiegoti ėmiau ir atsikėliau puse 3 ryto o dabar jau stogas važiuoja ir veikti nebėra ką ir nebesinori dėl nuovargio. Tik nesuprantu, kaip save priversti eiti miegoti? Nepatinka man miegoti, nesuprantu kas man darosi? Gal kas turi kokį paaiškinimą? Gal kam panašiai buvo?
Beje, viskas apsisunkino tuomet (aš tik numanau, kad tai buvo pradžia, gal), kai pradėjau studijuoti ir del to tekdavo keltis 4 ryte, sėsti į autobusa ir mauti į mokslus kitame mieste. Dabar į darbą lyg ir 6 iš namų išeinu. Kažkaip norisi dar namie pabūti, negaliu taip iškart išlipti iš lovos ir bėgti į darbą, ne toks aš žmogus. Dar labai visur skubu, pastebėjau. Atrodo, lyg laiką kažkas iš manęs noretų atimti. Nesuprantu aš savęs, matyt jau vpervargau juodai
.
