Įkraunama...
Įkraunama...

Knygos, knygos, knygos...*70

QUOTE(Germinė @ 2012 05 24, 17:55)

Dievinu Astridą Lindgren,nors turėčiau būti išaugus  ax.gif


aš kartais vis perskaitau Mes VArnų saloje wub.gif
man dabar antra vaikystė biggrin.gif jei rimtai - skairtom trolius mumius. patinka ir septynmečiui, ir trimečiui. nu man visiškai be ryšio doh.gif t.y. be sąsajų - nei iš šio , nei iš to atsiranda kas nors ir pan.
Atsakyti
QUOTE(muminukas @ 2012 05 24, 20:12)
aš kartais vis perskaitau Mes VArnų saloje  wub.gif
man dabar antra vaikystė biggrin.gif jei rimtai - skairtom trolius mumius. patinka ir septynmečiui, ir trimečiui. nu man visiškai be ryšio  doh.gif t.y.  be sąsajų - nei iš šio , nei iš to atsiranda kas nors ir pan.
Mumius paėmiau ir nepajėgiau skaityt.Bet ir vaikai nesusidomėjo...
O dėl Varnų salos,tai visad gumulas gerklėj kai Bocmaną išveda į mišką
Atsakyti
QUOTE(Germinė @ 2012 05 24, 20:41)
Mumius paėmiau ir nepajėgiau skaityt.Bet ir vaikai nesusidomėjo...



mes antrą kartą pradėjom, pirmas bandymas prieš pora metų buvo. dabar normaliai - jiems visai nieko, kad iš kažkur atsiranda stebuklinga skrybėlė, koks nors skruzdėlių liūtas mastau.gif
Atsakyti
QUOTE(Stikliukė @ 2012 05 24, 13:10)
Tyluma, ramuma 4u.gif įmesiu savo atsiliepimą apie Čiauškutę



QUOTE(Germinė @ 2012 05 24, 14:32)
Tai mano knyga.Ji lydi mane per gyvenimą.Skaityta gal 30 kartų ir niekad neatsibodus

wub.gif Kaip smagu rasti bendraminciu. Nu jau taip su pasimegavimu perskaiciau jusu pasisakymus. As irgi baisiai myliu tiek sita knyga, tiek jos ekranizacija. Maciau ir skaiciau daug kartu nuo pat vaikystes. Kokia as daznai nesveikai nostalgiska ir sentimentali doh.gif

QUOTE(muminukas @ 2012 05 24, 21:12)
aš kartais vis perskaitau Mes VArnų saloje  wub.gif
man dabar antra vaikystė biggrin.gif jei rimtai - skairtom trolius mumius. patinka ir septynmečiui, ir trimečiui. nu man visiškai be ryšio  doh.gif t.y.  be sąsajų - nei iš šio , nei iš to atsiranda kas nors ir pan.

lotuliukas.gif As irgi per daug nesusizavejau, vaikystej labiau patiko. O dukrai - super

QUOTE(muminukas @ 2012 05 24, 21:54)
mes antrą kartą pradėjom, pirmas bandymas prieš pora metų buvo. dabar normaliai - jiems visai nieko, kad iš kažkur atsiranda stebuklinga skrybėlė, koks nors skruzdėlių liūtas mastau.gif

lotuliukas.gif

As labai mazai skaitau. Dabar prigriebiau knygyne apie Rasputina romana kazkoki biggrin.gif Skubejau, tai neisigilinau, kas per knyga - tikejausi dokumentikos turbut lotuliukas.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Masako: 25 gegužės 2012 - 08:11


Labukas visiems,

šiandien užmačiau vieną akciją "Mikės pūkuotuko" knygutės.
Mano mažylei l. patinka šis filmukas, tai mąstau, kad ir knyga turėtų būti įdomi. Ką manote?Gal kažkas turite, galite pasidalinti įspuždiais ar patinka šios knygos pasakos ?


https://kuponai.lt/v...o-pasaulis.html
Atsakyti
QUOTE(Masako @ 2012 05 25, 08:10)
wub.gif Kaip smagu rasti bendraminciu. Nu jau taip su pasimegavimu perskaiciau jusu pasisakymus. As irgi baisiai myliu tiek sita knyga, tiek jos ekranizacija. Maciau ir skaiciau daug kartu nuo pat vaikystes. Kokia as daznai nesveikai nostalgiska ir sentimentali doh.gif
O aš tave visai kitaip atsimenu g.gif 4u.gif
Ekranizaciją pažiūrėjau visai neseniai-vis bijojau susigadint įspūdį.Įsimylėjau Esin Engin muziką wub.gif
Atsakyti
Stikliuk, įdomu buvo skaityti, ką parašei. Taip asmeniška, bet visiškai suprantama. Nors ir ne dėl pačios knygos, nes man ji visai eilinė pasirodė. Serialas tai kažkada baisiai patiko, o knyga, kurią skaičiau gal kokiam antram kurse, tokių jausmų nebesukėlė. Ir tas Kiamranas kažkuo man nebepatiko, tik jau nepamenu, dėl ko. Bet šiaip labai įdomu būna sužinoti, kam ir kodėl kokia nors knyga tampa mylimiausia ar skaitomiausia. Ačiū, kad pasidalinai su mumis.

Ir dar- septynerių perskaityti "Tris muškietininkus". Oho. Ne taip seniai vienam matytam filme tokia visai maža mergaitė citavo šią knygą. Tai man atrodė taip nerealu. O, pasirodo, visai įmanomas dalykas. smile.gif

Charles R. Cross "Sunkiau nei dangus: Kurto Cobaino biografija"
Tiesą sakant, nelabai ir žinau, ką rašyti. Perskaičiau, o kažkokių ypatingų minčių taip ir nekilo. Kaip biografija knyga gana išsami, rašoma, kad autorius jai ruošėsi ketverius metus. Daug pasakojama apie Kurto vaikystę ir paauglystę, įdėta net ištraukų iš jo dienoraščių. Neypatingai daug apie jį žinojau (iš bendro išsilavinimo, taip sakant), tai buvo įdomu sužinoti, kur ir kaip viskas prasidėjo. Šiaip negaliu pasakyti, kad skaityti buvo labai įdomu. Knyga tikrai ne iš linksmųjų, o dar kai žinai neišvengiamai blogą pabaigą ir ji vis artėja. Ir iš viso, jei reikėtų dabar apibūdinti, kokį po šios knygos matau Cobainą kaip žmogų, nežinočiau ką atsakyti. Tiek daug visko prirašyta, o bendro vaizdo taip ir nesugebėjau susidaryti. Bet gal čia mano kaltė.

Turbūt įdomiausia man buvo skaityti apie muzikinę kūrybą- kaip ir kokiomis aplinkybėmis gimė dauguma "Nirvana" dainų. Arba iš kur kilo jų pavadinimai. (Pvz. "Smells like teen spirit" -pasirodo, buvo toks paauglėms skirtas dezodorantas "Teen spirit". Arba "About a girl"- Kurtas ją parašė apie savo merginą, bet paklaustas neprisipažino, teatsakė, kad daina apie merginą, tai toks pavadinimas ir liko.)

Dar vienas užkliuvęs dalykas- knygoje galėjo būti daugiau išnašų su paaiškinimais. Nemažai dalykų, manau, težinomi tiems, kas gimė ir augo JAV. Arba nuolat vartojami įvairūs terminai- nežinau, ar čia aš tokia neapsišvietusi, bet tikrai ne iš karto supratau (o ir tai ne iki galo), kas yra, pvz. fanzinas, rifas ar EP.

Anthony Kiedis, Larry Sloman "Randai"
Dar viena muzikinė biografinė knyga, tiksliau autobiografinė, apie "Red hot chili peppers" vokalistą. Skaičiau iškart po anksčiau aprašytosios, kad galėčiau palyginti. Tai ir lyginu- ši man daug labiau patiko. Aišku, didelis pliusas, kad pasakojama iš "pirmų lūpų" (nors ir tai, gerai pagalvojus, yra subjektyvus dalykas). Irgi nemažai apie vaikystę, paauglystę, kelio į šlovę pradžią. Kiedis patyrė tiek visko, kad užtektų keliems gyvenimams. Tikras "sex, drugs, rock'n'roll" kratinys. Iš tikrųjų keista, kad tebėra sveikas gyvas, nes buvo ne viena ir ne dvi progos atsisveikinti su šiuo pasauliu. Nenuobodi, energinga knyga, viskam joje yra vietos, net ir juoktis kai kur privertė. Man, kaip visada, įdomu buvo skaityti apie dainų sukūrimo procesą, kas įkvėpė jų žodžių parašymą. Nemažai knygoje užsimenama apie kitus garsius žmones, su kuriais teko dainininkui susidurti- visokių įdomių dalykėlių apie juos parašyta. Gal kartais kliuvo kiek pagyrūniškas pasakojimo tonas, maždaug "koks pasiutęs ir kietas aš buvau, kiek visko pridariau, bet nė kiek dėl to nesigailiu"- na bet tai suprantama, kitaip ir pačios knygos nebūtų.

Prie vertimo nesikabinėsiu. Buvo įdomu skaityti, todėl ne taip smarkiai ir kreipiau dėmesį. Na bet kai žodžius "you painted pictures" išverčia "tu dažei nuotraukas", nors kalba aiškiai eina apie paveikslų tapymą/piešimą, tai net ir nejuokinga.
Atsakyti
J. Barnes "Flobero papūga"

user posted image

"Knygos daromos kitaip nei vaikai: jos statomos kaip piramidės. Iš pradžių ilgai ir išsamiai apmąstomas jų planas, paskui vienas ant kito kraunami didžiuliai akmens luitai."

Julian Barnes - anglų rašytojas ir didelis frankofilas. 2011 m. jo knyga "The Sense of an Ending" laimėjo "Man Booker prize" premiją. Į trumpąjį Booker'io sąrašą buvo patekusi ir knyga "Flobero papūga". Žinot, kai kurioms knygoms laiko sąvoka tikrai negalioja. Ši knyga parašyta ir išleista 1984 metais, nors skaitant susidaro įspūdis, jog tai šių dienų kūrinys. Šiemet "Flobero papūga" laimėjo geriausios metų verstinės knygos titulą.
Rašytojai man visada atrodė nemirtingi, šiek tiek sudievinti, išskirtiniai žmonės su savitu mąstymu. Tą nemirtingumą jie išsaugo palikdami savo kūrybos rezultatus ateitiems kartoms. Bet tik jų knygų man neužtenka! Mane domima jų asmeninio gyvenimo peripetijos, įkvėpimo mūzos. Man norisi aplankyti jų muziejus, nusifotografuoti prie varinės skulptūros, paskaityti žmonai ar meilužei rašytus laiškus. Bet ar žmogus, parašęs knygą, turi pats būti kaip atversta knyga?
"Mums reikia jo išvaizdos, veido, parašo (...), drabužio skiautelės ir plaukų sruogos. Kas verčia mus įžūliai gvieštis relikvijų? Ar netikime, kad gana autoriaus žodžių? Ar kūrėjo gyvenimo liekanos atskleidžia mums kokią nors dar nežinomą tiesą" - tokie klausimai kyla ir Džefriui Breitveitui. Knygos pasakotojui, į pensiją išėjusiam gydytojui, G. Flobero gyvenimo ir kūrybos gerbėjui ir gynėjui.
Knyga sudaryta iš atskirų skyrių, kuriuose Džefris skaitytojams atskleidžia G. Flobero kūrybos detales, pateikia gyvenimo chronologiją, cituoja rašytojo laiškus, dienoraščio fragmentus ir pateikia net savo nuvalkiotų tiesų žodyną.
Didelis dėmesys teikiamas žymiausiai jo knygai "Ponia Bovari" ir jos kritikai. "Leiskite jums pasakyti, kodėl nekenčiu kritikų" - Džefris, kaip aršiausias liūtas, stoja ginti Flobero. Ir ne dėl to, kad jie yra "nevykę kūrėjai, ir ne todėl, kad jie iš prigimties niurgzliai, pavyduoliai ir tuščiagarbiai (...)". Nekęsti jų galima ir dėl vieno parašyto sakinio: "Kurdamas savo personažus Floberas neaprašinėja jų išorės kaip Balzakas. Tiesą sakant, jų išvaizdai jis skiria ne tiek daug dėmesio, kad vienoje vietoje jo Emos akys rudos (14), kitoje - gilios juodos (15), o dar kitoje - mėlynos (16)".
Klystate, jeigu manote, jog prieš skaitant šią knygą, Jums būtina perskaityti "Ponia Bovari". Jeigu to ir nepadarėte (kaip aš), tai po šios knygos, Jūs tikrai užsimanysite ją perskaityti (kaip ir aš).
Kodėl būtent papūga? G. Floberas kartą iš muziejaus pasiskolino papūgą ir ją aprašė savo knygoje "Naivi širdis". Pavadino ją Lulu. Kruasė muziejus, kuriame buvo eksponuojami Flobero asmeniniai daiktai, nuvyko į Gamtotyros muziejų ir pareiškė, kad nori susigrąžinti Flobero papūgą. Direktorius juos nuvedė į saugyklą, atidarė duris, o ten - penkiasdešimt papūgų. Ką jie darė? "Atsinešė Naivią širdį ir perskaitė Lulu aprašymą", o tada "išsirinko papūgą, kuri buvo panašiausia į Flobero aprašytąją". Tokia pati situacija pasikartojo ir po keturiasdešimties metų, kai muziejų pradėjo kurti Hotel-Dieu. Taip atsirado dvi papūgos. O kuri iš tikrųjų įkvėpė Floberą parašyti savo kūrinį? Kuri papūga yra originalas? Galbūt nei viena?
"Flobero papūga" - gana netradicinis ir daugiasluoksnis romanas. Atskleidžiantis to meto rašytojų gyvenimą, literatūros kritiką ir kritikus, kūrybos kančias ir jos pasekmes. Prisiminkime, jog už romaną "Ponia Bovari" autorius buvo netgi teisiamas, o knyga kurį laiką - uždrausta.
Aš jau seniai skaičiau tokį banguotą romaną. 5 puslapiai neįdomūs, nuo kitų 4 negali atsitraukti. 3 puslapius žiovauji ir nori mesti šalin, 5 vėl taip įtraukia, kad leki internete tikrinti perskaitytus faktus. Man tikrai reikėjo įdėti valios pastangų, kad ją užbaigčiau. Kartais, skaitydama, garsiai net ištardavau: "Ną ką jūs tokio gero šioje knygoje randat?!". Kai šiandien perskaičiau knygų žiurkių atsiliepimą, jog neįveikė šios knygos, man tikrai palengvėjo. Pagalvojau, gal nesu tokia beviltiška skaitytoja, vienintelė kuriai ši knyga nesiskaitė kaip per sviestą. Bet tikrai labai džiaugiuosi, jog ją perskaičiau. Turi ji gerų perliukų, žavios ironijos ir šmaikštumo. Skaitant turėkit pieštuką po ranką, nes pasibrauksit ne vieną citatą.
Aš jaučiuosi kaip išgimdžiusi šią knygą ir padariusi žygdarbį Lietuvai. Mano nuomone, ji skirta gana siauram ratui ir patiks tikrai ne kiekvienam skaitytojui. Bet skaityti, o svarbiausia užbaigti, tikrai verta.
Atsakyti
P. Giordano "Pirminių skaičių vienatvė"

user posted image

"Pirminiai skaičiai dalijasi tik iš vieno ir iš savęs. (...) Tai nepatiklūs ir vieniši skaičiai, todėl Matijai jie atrodė nuostabūs."

Teorinės fizikos studijos ir romano rašymas. Skaičiai ir vienatvė. Matematika ir jausmai. Kas dar labiau skirtingo galėtų būti? Pasirodo gali. Ši knyga iš tų, kurios pavadinime ar viršelyje patrauklumo ieškoti nereikia. Tiesiog imti ir skaityti. O perskaitę pajusite, kaip Jūsų rūbai persmelkti vienatve. Visi, iki pat apatinių.
Romane pasakojama dviejų vienišų jaunuolių, Aličės ir Matijo, istorija. Abu vaikystėje patyrę stiprius sukrėtimus, abu nepritampantys prie bendraamžių, abu turintys savų paslapčių. Gyvenime jie ne kartą bus kartu, nutols, susilies ir vėl išsiskirs. Ne kartą dalinsis savo džiaugsmais, problemomis ir jausmais. Juk jie pirminiai skaičiai, dvyniai, kurie tiesiog negali būti kartu.
Nors ši knyga skirta paaugliams, drąsiai rekomenduočiau perskaityti ir vyresniems. Taip, pagrindiniai veikėjai jauni, paaugliškos problemos (savidestrukcija, anoreksija, bendravimo sunkumai), tačiau tai, ką jiems teko patirti, išjausti, susivokti - visai ne vėjavaikiška. Tai nėra tipinė paaugliška knyga.
Aš visada džiaugiuosi, kai perskaityta knyga sugeba manyje pažadinti įvairiausius jausmus. Kad ir kokie jie būtų. Gera knyga yra ta, kuri sudomina ne tik siužetu ar veikėjais, bet paveikia skaitytoją emociškai. Užvertus paskutinį puslapį man norėjosi tiesiog kaukti, visa esybe jaučiau tą gerklėj užstrigusią vienatvę ir sunkumą širdy. Iki šiol, kai išgirstu žodį - vienatvė - prisimenu šią knygą. Ir nemanau, jog kada pamiršiu. Drąsiai ją dedu į "mėgstamiausios" knygų lentyną.
Pernai, "Kino pavasario" lankytojai turėjo progą pamatyti šios knygos ekranizaciją, tokiu pačiu pavadinimu.
Atsakyti
Sveikos, labai seniai čia nerašiau blush2.gif . Vis pasiskaitau jus, bet trigrašio nekišu, tapau gana pasyvia skaitytoja, bet skaitymo neužmiršau vis dėlto ax.gif
Dorifore, labai gražus atsiliepimas. 4u.gif Čia jau ne atsiliepimas, o ištisa recenzija. Ne taip seniai pati perskaičiau "Flobero papūgą" - jausenos panašios. Man irgi nelengvai skaitėsi, o tu gerai pasakei - keli puslapiai neįdomus, nuo kitų negali atsitraukti. Ir taip vis varijavo. Žodžiu, tikrai verta perskaitymo knyga. Vien todėl, kad tokio rašymo stiliaus (vienoje knygoje, atrodo, sulieti skirtingi žanrai) nėra itin daug; nors postmodernūs autoriai jau vis dažniau taip mėgsta.

Aš pati dabar skaitau V. Gombrovičiaus "Apsėstuosius" - net sunku patikėti, kad čia tas pats Gombrovičius. Einasi gerai kaip per sviestą, smagi knyga. smile.gif
Atsakyti
Sveikos smile.gif labai seniai čia besirodžiau..po ilgo laiko knygą perskaičiau, pikta ant savęs, bet mokslai buvo svarbiau smile.gif
perskaičiau Gerritsen "Pameistrį", vėliau parašysiu atsiliepimą, tik klausimas iškilo man, ar kitose autorės knygose pasirodo kur nors ta daktarė O'Donel? Nes taip paslaptingai baigėsi ir atrodo, kad ji turėtų kažką veikti kitose knygose.. skaičiau "Dingusios", bet nepamenu ar buvo kas nors ar ne.. smile.gif
Atsakyti
QUOTE(Dorifore @ 2012 05 27, 18:59)
Iki šiol, kai išgirstu žodį - vienatvė - prisimenu šią knygą. Ir nemanau, jog kada pamiršiu. Drąsiai ją dedu į "mėgstamiausios" knygų lentyną.

šiandien ir aš ją užbaigiau skaityti 4u.gif
Tiesa, mano atsiliepimas būtų visai kitoks. Visiškai nesuprantu, kodėl ji kitiems patiko g.gif
Vienintelis, mano akimis, knygos privalumas- keista istorija, keisti veikėjai su keistais ženklais. Tai gerai, nes standartai yra nusibodę. Tačiau to kažko, kas suteiktų knygai ,,nepakartojamos ir mėgstamiausios" žymę- neradau. Eilinė knyga, sakyčiau net žemiau nei eilinė blush2.gif šiaip, perskaičius net pagalvojau, kad gal bereikalo sugaišau laiką, nes lentynose stovi kitos, įdomesnės cool.gif

Dorifore, geri atsiliepimai. Papūgą irgi norėjau griebt bibliotekoj 4u.gif
Atsakyti