QUOTE(zuvyte26 @ 2012 04 16, 10:49)
Dabar pradėjau skaityti
Tess Gerritsen - Dvynės . Pirmoji skaityta knyga "Kaulų sodas" šiek tiek nuvylė. Tikėjausi detektyvo, bet deja iki jo dar toloka.

Sudėtinga aprašyti tokią specifinę knygą. Apibendrintai galėčiau sakyti, kad ji man patiko, nes buvo išlaikoma įtampa, nustebindavo netikėtais įvykių posūkiais. Bet galiu drąsiai pasakyti, kas mane trikdė - labai išsamūs, galima sakyti detalūs gydytojos (teismo medicinos ekspertės) ir jos kolegų daromi skrodimai, jų analizė, detalizavimas. Mintys apie tai ėjo per visą knygą.

Knyga ne tik apie žmogžudystes, savo šaknų paieškas, jausmus, pavydą, bet dar ir apie medicinos praktiką. Perskaičiusi, tikrai nemažai sužinojau apie teismo medicinos eksperto darbą. Knyga kartu sukrėtė, sakyčiau gal net žiauroka (ypač skaitant prieš miegą

). Skaitydama jaučiau pasibaisėjimą (beje jau nuo pirmo skyriaus), o labiausiai nepatogiai vertė jaustis koktumo jausmas. Man buvo per daug kraujo, per daug žiaurumo, per daug lavonų ir žinoma (...ir vėl...) kaulų kasinėjimo bei skrodimų analizių.
Skaitant vis kildavo mintis, kad išeitų geras siaubekas, jeigu knygą ekranizuotų. Spėju būtų su perspėjimu - tik stiprių nervų žiūrovams.

Po antros Tess Gerritsen knygos nutariau daryti pertrauką, t.y. kurį laiką jos knygų neskaityti.
Dabar ėmiau skaityti
Haruki Murakami - 1Q84. Antra knyga. Duosiu pailsėti smegenims nuo detektyvų, kad nesisapnuotų košmarai