Knygos, knygos, knygos...*70

O kas čia per sąrašas?

Parašyti šią knygą, autorę įkvėpė kelionės po Indiją bei Nepalą. Ten ji lankėsi Kalkutos raudonųjų žibintų kvartale, bendravo su merginomis, kurios buvo parduotos ir pakliuvo į sekso vergiją. Susitikusi su vienu fotografu, dirbusiu su slaptais dokumentais, ji nusprendė padaryti tai, ko iki šiol niekas nepadarė: papasakoti šią skaudžią istoriją vienos mergaitės požiūriu bei patirtimi. Autorės nuomone, jaunimas turi žinoti, kas vyksta jų bendraamžių gyvenime, kitoje pasaulio pusėje. Ir kartais nėra nieko galingesnio, nei parašyta knyga.
Istorija paprasta kaip daugybos lentelė. Skurdi šeima, iškreiptas požiūris į moteris, visagaliai vyrai ir nekaltų žmonių gyvenimo luošinimas. Pagrindinė knygos veikėja - trylikos metų Lakšmė, kartu su mama ir patėviu gyvenanti Nepalo kalnų trobelėje. Kur kiekvienas jos agurkas turi vardą, kur maža ožka palydi ją iki mokyklos, o dangus kvepia jazminais.
Kai šeima priartėja prie visiškos skurdo ribos, Lakšmei pažadamas darbas mieste. Tik vėliau paaiškėja, kad patėvis ją pardavė ir jai toli gražu teks šveisti ne turtingos ponios grindis.
Aš niekaip nesuprantu, kodėl tokio pobūdžio knygose, visada turi būti bjauri stora moteris? Kuri vadovauja viešnamiui ir elgiasi kartais baisiau, nei minimi vyrai. Šioje knygoje didesnis dėmesys buvo kreipiamas į tai, kaip jaučiasi pati Lakšmė ir ką jai tenka išgyventi. Gerai, kad nebuvo atvirų pasakojimų apie tai, ką su ja išdarinėjo vyrai. Nebent tas vyras - amerikietis. Vis kartojantis, kad gali ją išgelbėti ir perkelti į kitą vietą. Bet ar lengva pasitikėti vyrais, kai tavo gyvenime nebuvo nei vieno, kuris nebūtų tavęs išdavęs ar neišnaudojęs?
Nepaisant knygoje pateiktos baisios istorijos, pati knyga gana vidutinė. Aš ją perskaičiau vakar, per kelias valandas. O šiandien jau net nepagalvojau apie ją. Labai savotiškas rašymo stilius, sakinių struktūra. Iš tikrųjų sunku vertinti pačią knygą, nes atrodo, kad parašius kažką ne taip, būsi priešiška ir pačiai istorijai. Pasirodysi nejautri ar nesupratinga. Bet taip tikrai nėra. Tiesiog, tie kurie mėgsta tokias knygas, ją perskaitę, užsidės dar vieną pliusiuką. Kurie nemėgsta - galit ir neskaityti.

pritariu šiai nuomonei. Aš ją skaičiau dar praeitą vasarą,bet lyg šiol ta slogu jausma prisimenu.. Ir šeip man nelabai patiko Wassmo "TORA"..

Laikraštis "Guardian"

sveikos gyvos vakar per porą valandžiukių perskaičiau L. S. Černiauskaitės "Medaus mėnuo". Kažkaip įspūdžiai dar nesusigulėjo, bet jau tikrai žinau, kad bent jau man "Benedikto slenksčių" neperspjovė.

Labukas, seniai besilankiau bet pradėjau dirbti intensyviai ir laiko nebėr.....knygelių visokių paskaitinėdavau, bet ne visos vertos aprašinėjimo. Bet šį kartą pasidalinu mintimis apie naujausią ir labai (man asmeniškai) įdomią


BILL BRYSON- Namie. Trumpa privataus gyvenimo istorija
Kažkada ilgai galvojau, kas suformuoja mūsų skonį, požiūrį į skaitomą literatūrą, žiūrimus filmus, valgį, rūbus? Tikriausiai tam didžiausią įtaką daro mus supanti aplinka (o tame telpa viskas: šeima, mokykla, draugai, namai ir dar daugiau), o gal nemažai įtakos daro ir esminiai giluminiai procesai. Visgi aš asmeniškai prieinu prie išvados, jog aplinka padeda esminius pagrindus, tačiau individualus, originalus požiūris susiformuoja pačioje asmenybė. Tiesiog kiekvienas iš mūsų yra tarsi rėtis: vieni akmenukai (smulkmė) išbyra, kiti (grynuoliai) lieka. Pamenu, mūsų šeimoje, vaikystėje, buvo labai daug knygų, žurnalų ir ypač laikraščių- mane nuolat supo naujienos, skaičiai, faktai. Nenuostabu, jog mėgstu ir tokią literatūrą. Kažkada labai pykau ir net nemėgau žmonių, kurie skaitė (-o) meilės romanus, žiūri muilo operas, mat man tai atrodė kvaila, ir svarbiausia, visiškai nenaudinga. Man, knygos skaitymas ir/ ar filmo žiūrėjimas, susijęs su naujos informacijos gavimu ir jos panaudojimu įvairiose gyvenimo situacijose. Ilgainiui mano nuomonė apsišlifavo, t.y aš suvokiau, kad vienam naudinga- gauti faktų, informacijos, kitam- išbandyti, patikrinti savo jausmus, emocijas.

Tamsios, mėlynai karališkos spalvos Bill Bryson knyga iškart man krito akin bibliotekos lentynoje. ,,Naujausios knygos”- mėgstu šią lentyną, nors dažniausiai mane rastumėt besiknaisojant tarp klasikos. Visgi … atsivertus priešlapį radau žemėlapį. Įdomu. Anotacija taip pat skamba neblogai: nuo architektūros iki elektros, nuo maisto konservavimo iki epidemijų, nuo prekybos prieskoniais iki Eifelio bokšto, nuo krinolinų iki tualetų; aprašomos ir talentingos, dažnai keistos asmenybes, kurios visa tai sukūrė. Valio man tai patinka. Man ir šiaip patinka vartyti ir skaityti enciklopedijas, o jeigu dar informacija pateikta įdomiu ir man priimtinu stiliumi, tai išvis smagu.

Miego vieta paprastai būdavo neapibrėžiama. Šiandien angliškai sakoma make a bed, nes tada iš esmė taip ir buvo daroma: išvyniojamas medžiaginis miegoti skirtas čiužinys arba sukraunama krūva šiaudų, surandamas apsiaustas ar kitas apklotas ir įsitaisoma kuo patogiau.

Man, kaip besidominčiai žodžių kilme, ypač patiko autoriaus sumanymas paaiškinti įvairių angliškų, amerikietiškų žodžių, jų junginių ar idiomų kilmę. Juk nevisada mums, neanglakalbiams, lengva suprasti, kodėl kartais tie anglizmai skamba taip keistai ir juos taip sunku išversti. Įdomi žodžių dress, dressing, dressers kilmė, nes jie (paeiliui) reiškia skirtingus dalykus- suknia, puošnus bufetas, valgio ruošimas, nors kažkada juos siejo bendrybės. O žodis wardrobe pradžioje reiškė kambarį drabužiams laikyti, tada palengva įgavo persirengimo kambario, miegamojo, išvietės ir galiausiai tam tikro baldo reikšmę. Kartu atsirado ir dar viena reikšmė- visi turimi drabužiai. Man, tokie žodžių paaiškinimai, turi neįkainojamą vertę, kadangi iš patirties žinau, jog labai sunku surinkti informaciją apie žodžių kilmę ir jų kitimą. Galbūt galėtumėm taip padaryti su lietuviškais žodžiai, bet su angliškai, vargu. Tad dėkui Bill Bryson už vertingą informaciją.

Apskaičiuota, kad 60 procentų visų šiandien pasaulyje auginamų maistinių augalų kilę iš Amerikos. Šie produktai ne tik tapo užsienio virtuvės dalimi, bet ir iš esmės ją sukūrė; įsivaizduokite itališką virtuvę be pomidorų, graikišką- be baklažanų, Tailando ar Indonezijos- be žemės riešutų padažo, karį be aitriųjų paprikų.

Šios knygos pasakojimų geografija be galo plati- visas pasaulis. Ir nors autoriaus pirminis sumanymas paprastesnis- kelionę po savo namą – seną Norfolko pastoratą, ir einant iš vieno kambario į kitą apžvelgti, kaip atsirado kasdienio gyvenimo rakandai. Tačiau žingsnis po žingsnio kelionė tapo milžinišku istoriniu tyrimu.

Rankas plauk dažnai, kojas – retai, galvos- niekada- sakė paplitusi XV a. anglų patarlė.

Belieka tik nusišypsoti perskaičius nenuostabu, kad tuo metu išnaudojamų kvepalų kiekiai galėjo būti matuojami tonomis. Ir nors karaliavimo laikai mums siejasi su ypač ištaigingomis poniomis, perukuotais ponais (beje, įdomus faktas, jog tam, kad galėtų nešioti madingą peruką, vyrai specialiai skusdavosi plikai ir iš jų pačių plaukų būdavo daromas perukas …. tiesa, statistika teigia, jog per metus būdavo užregistruojama iki 50 mirčių užsidegus perukui nuo žvakės) … taigi …karaliavimo laikai nebuvo tokie jau lengvi: net ir tiesiogine prasme, nes kasdienė apranga sverdavo iki 40 svarų. Taigi, grįžkime prie patarlės, nes man lietuvių liaudies išmintis skamba protingiau- galvą laikyk šaltai, o kojas šiltai

Viena dieną- ir nesitikėkite, kad ji ateis dar negreitai,- daugelis žmonių, priklausančių tiems maždaug šešiems milijardams mažiau pasiturinčiųjų, bus priversti pareikalauti to, ką mes turime, ir gauti tai taip pat lengvai, kaip gavome mes, ir tam reikės daugiau išteklių, nei ši planeta galėtų nesunkiai duoti- ar net ir neįsivaizduojamai sunkiai. Būtų didžiausias paradoksas, jeigu nuolat siekdami gyvenimo patogumų ir laimės sukūrėme pasaulį, kuriame nėra nei vieno, nei kito. Tačiau tai, žinoma, būtų kitos knygos tema.

Ir kaip aš laukiu tos knygos, nes šitoji- Privataus gyvenimo istorija- man pasirodė viena iš įdomiausių mano skaitytų knygų, galima sakyti, man tai vienas iš idealiausių variantų- kai skaitant įdomu, naudinga, įtraukiančiai intriguojama. Ir labai džiaugiuosi, jog namų lentynoje laukia pirmoji (kokia laimė, dar neskaityta ir taupyta šio autoriaus knyga Trumpa istorija beveik apie viską. Rekomenduoju drąsiai.

1984- ieji, Josef Fritzl paprašo dukters Elizabet pagalbos rūsyje. Durys buvo paskutinė detalė, reikalinga kameros užbaigimui. Kai viskas buvo sumontuota, Elizabetė pajuto ant veido eterio prisigėrusį rankšluostį. Kai ji prarado sąmonę, tėvas įstūmė ją į kamerą ir užtrenkė duris iš kitos pusės. Praėjus mėnesiui po Elizabet dingimo, tėvas pristato policijai laišką, kuriame ji teigia neva pavargo nuo gyvenimo su savo šeima, paprašė jos neieškoti arba ji paliks šalį. Taip prasidėjo ilgi Elizabet įkalinimo metai. 24 nelaisvės metai. Kas tris dienas ją aplankydavo tėvas, atnešdavo maisto, kitų reikalingų daiktų ir prievartaudavo savo dukrą prieš jos valią. Per šį laikotarpį Elizabet pagimdė septynis vaikus. Vienas mirė vos gimęs, trys gyveno kartu mama rūsyje, likusius tris augino jų tėvas/senelis. Socialiniams darbuotojams paaiškinęs, kad šie vaikai tiesiog atsirado ant jo namų slenksčio ir jis pasiryžęs juos išauginti. 2008 metais, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, visa tiesa išaiškėja. Kai Elizabet buvo išlaisvinta, vyriausiai jos dukrai buvo 19 metų. Josef, teismo sprendimu, įkalinamas iki gyvos galvos.
Tai ką dabar perskaitėte, nėra fantastinės ar siaubo knygos siužetas. Vardai ir įvykiai neišgalvoti. Visa tai tikra istorija nutikusi tikrai Elizabet ir tikriems jos vaikams. Istorija, kurią perskaičiusi E. Donoghue nusprendė parašyti knygą "Kambarys". Knyga iš karto tapo pasauliniu bestseleriu, pateko į trumpąjį Booker'io premijos sąrašą ir vos nelaimėjo "Orange prize" premijos (ją aplenkė "Tigro žmona" autorė).
Teko skaityti kitų šalių skaitytojų atsiliepimus. Vertinantys šią knygą neigiamai, argumentavo, jog autorė pasinaudojo šia istorija, tiesiog aprašė tikrus įvykius. Aš su tuo nesutikčiau. Mano nuomone, šia tema jau seniai turėjo kas nors pasinaudoti ir aprašyti. Kad tai kaip tik labai gera medžiaga knygai.
Knygoje istorija pasakojama penkiamečio Džeko akimis. Kambarys - visas jo pasaulis, kuriame jis gimė, žaidė, mokėsi ir gyveno kartu su Ma. Naktimis jis slepiasi spintoje, iš kiaušinių lukštų konstruoja gyvatę, sekmadieniais džiaugiasi Senojo Niko atneštais skanėstais. Nuo Niko malonės priklauso ir gaunamų produktų kiekis, o už bausmę kelias dienas jis gali išjungti ir elektrą. Mama nuolat stengiasi, kad Džeko gyvenimas būtų kuo normalesnis, bet ji suvokia, kad laikui bėgant ir vaikui augant, paaiškinti tokį gyvenimą, bus vis sunkiau. O viltis pabėgti, per tiek įkalinimo metų, vis dar neišblėsusi.
Jeigu visa ši istorija būtų pasakojama suaugusio žmogaus akimis, tikiu, ji skambėtų dar žiauriau ir baisiau. Negali nesižavėti mamos išradingumu, sukurto mažo pasaulėlio iš minimaliai turimų daiktų, jos tvirtumu ir kantrybe.
Knyga skaitosi labai lengvai, man patiko ir rašymo stilius, ir vertimas. Turiu pripažinti, jog pirma knygos dalis šiek tiek įdomesnė nei antra. Antroje dalyje aprašomi įvykiai, jau po jų išlaisvinimo. Ar įsivaizduojate kaip tikrasis pasaulis turėjo atrodyti Džekui? Kuriam kambaryje matyti vaizdai iš TV atrodė neegzistuojantys. Vėliau supratau, kodėl antroje dalyje Džekas pradėjo mane erzinti. Aš tiesiog neturiu tiek kantrybės, kiek jo mama. Ir nežinau, ar turėčiau kasdien, kas valandą, kas minutę aiškinti, kodėl tikrame pasaulyje žmonės vienais ar kitaip elgiasi. Kad rūkantis žmogus nenori savęs susideginti, kad nereikia laukti sekmadienių, norint suvalgyti skanėstą, kad parduotuvėje už prekes reikia mokėti ir dar labai, labai daug kad....
Darbe pastebėjau, kad kolegė direktorei atnešė paskaityti H. Murakami knygą "Avies medžioklė". Kelias savaites vis pažiūrėdavau, kiek puslapių ji perskaitė. Ji nėra didelė knygų mylėtoja, bet kai yra laiko darbe, mėgsta paskaityti. Kartą išsikalbėjom, kad sunkiai jai einasi su Murakamiu. Tuomet pasisiūliau atnešti tikrai gerą knygą. Tikriausiai nereikia net rašyti, kad atnešiau "Kambarys". Perskaitė knygą per savaitę, kasdien manęs klausinėdavo detalių ir pasakojo, kad net namie atideda visus darbus, nes nori sužinoti, kas bus toliau.
Aš taip pat labai džiaugiuosi perskaičiusi šią knygą ir tikrai rekomenduoju tą padaryti kitiems. Taip pat Jūs galite aplankyti ir virtualų KAMBARĮ

Puikus atsiliepimas. Ka tik uzsirezervavau sia knyga.

Kadangi pastrigau su "Flobero papūga", tai vakar pasiėmiau S. Beckett "Įrašyta kauluose". Ką tik baigiau darbe skaityti. Na tokių knygų geriau vienai darbe neskaityti, nes dabar bijau kiekvieno krepštelėjimo O šiaip knyga gera, nenuvylė kaip ir pirma serija. Nors, jeigu reiktų taip labai, labai sąžiningai išskirti, tai "Mirties chemija" patiko labiau

Kas skaitet Mark Mills "Žiaurusis sodas"? Pradejau,bet neitin kabina,ar verta skaityti,uzkabins veliau? Ar deti i sali ir skaityti ja tada,kai jau nebeturesiu ka skaito,o dabar imti kur kas idomesnes

Sveikutės skaitau dabar GRANGE "GANDRŲ SKRYDIS" visai gera knyga,jaučiasi mistika

Sveikos.

Kažkaip apleidau skaitymą, nors ir laiko ne tiek ir daug turiu.. Bet vakar pasiėmiau jau senokai pradėtą ,,Deksteris. Tamsūs sapnai" ir taip smagiai sau skaičiau. Aišku, dar nemažai man jos liko, bet tikiuosi bent jau iki savaitgalio pabaigos perskaityti


šiandien kaip tik visai netikėtai bibliotekoj ją radau ir pasiėmiau.