Kelionės tikslą labai siaurino finansiniai ir laiko apribojimai. Pagrindiniais kriterijais renkantis kurortą buvo šie: netolimas, per dieną įveikiamas atstumas; nedidelė kaina; kurortas, kuriame būtų nedaug žmonių ir neilgos eilės pie keltuvų (po Lenkijos nebesinorėjo daugiau stovėti po 15-20 minučių eilėse), gera sniego kokybė; įvairaus lygio trasos, tinkamos tiek pradedančiajam ar vaikui, tiek - labiau pažengusiam. Apibendrinant, reikalavimai buvo visai nekuklūs: ir gerai, ir nebrangiai. Visai netikėtai šiame forume sulaukiau itin palankaus atsiliepimo apie Rokytnice regioną Čekijoje beje, tai buvo vienintelė informacija visame lietuviškame internete (net slidinėjimui (!) skirtame tinklapyje apie šį regioną nepateikta visiškai jokios informacijos, tik keli skurdūs skaičiukai apie bendrą trasų ilgį). Taigi, buvo nuspręsta surizikuojam, važiuojam į ]Rokytnice.
Antras etapas būsto ieškojimas. Kadangi viskas vyko ekspromtu ir laiko iki kelionės buvo likę visai nedaug, didžioji dalis šalia trasų esančių apartamentų ar viešbutukų jau buvo užsakyti, o likę mums šiek tiek brangoki. Begooglinant pavyko rasti vieną simpatiškai atrodžiusį variantą privatus apgyvendinimas name, romantiškai skambančiame kaimelyje Paseky nad Jizerou (išvertus, Aviliai prie ežero) apie 6 km iki Rokytnice. Su šeimininke bendravome per goole vertėją čekiškai, nebuvo paprasta, bet vis tik galiausiai pavyko susikalbėti, pervesti avansą ir patvirtinti užsakymą.
Planuojantiems kelionę į šį regioną, patarčiau išsiaiškinti, ar nebus reikalingos gandinės ant ratų. Mums jų neprireikė, bet kai kurie viešbučiai susirašinėjant el.paštu painformavo, kad norint juos pasiekti grandinių reikės.
Ankstyvą sausio rytą, apie pusę penkių, susimetėm į savo golfiuką inventorių, kitus daiktus bei snūduriuojantį vaiką, ir pajudėjom išsvajotų trasų link. Apie 21 val buvome vietoje. Kaimelis mus pasitiko tikru žiemos pasakos vaizdu didesnės už suaugusį žmogų pusnys, storom baltom kepurėm pasipuošę nameliukai, iš po sniego kyšančios eglučių viršūnės ir įspūdingo dydžio varvekliai, nutįse nuo stogų.
Kaip paaiškėjo, Paseky nad Jizerou buvo ne tik gražus, bet ir mįslingai painus kaimelis. Reikalingos gatvės nepavyko surasti net mūsų GPS įrangai. Sukom ratus, vis sustodami ir pasiklausinėdami vietinių, galiausiai iš vieno jų išgavom, kad mūsų tikslas bus pasiektas užklilus štai tuo keliuku. O keliukas statumo tokio, kad nesunkiai prilygtų juodai trasai. Slidumo labai panašaus. Keliskat nesėkmingai pabandžius užkilti, teko mašiną palikti apačioje ir likusį kilometrą kopti pėstute. Nustebinome apatamentų šeimininkę (matyt, nedažnai pas ją atvyksta svečiai iš užsienio pėsčiomis), vėliau paaiškėjo, kad apartamentus pasiekti mašina galima ir kitu, tarp pusnynų beveik neįžiūrimu keliuku.
Mūsų būstas : prieškambaris ir užkilus laiptukais į palėpę - kambarys, wc, dušas ir virtuvėlė/valgomasis. Paprasta, bet labai švaru, pakankamai erdvu, tvarkinga, šilta (viduje vaikščiojome su vasariniais marškinėliais), virtuvėlėje visi reikalingi indai, šaldytuvas, el.plytelė, mikrobangė. Kambaryje tv, spinta ir lentynos mantai susikrauti, taip pat nemokamas interneto ryšys.
Čia įmetu foto iš internetinio psl. kambarys (jame buvo dvi tokios dvigulės lovos ir foteliukas, spinta, tv):
Kitoje patalpoje buvo valgomojo zona ir virtuvėlė:
Dušas:
Už nakvynę šešioms dienoms trise sumokėjome 600 lt.
Papildyta:
vaizdai pro mūsų langus:
Šeimininkė - labai maloni, paslaugi, bet neįkyri. Angliškai nekalba visai, bet kalba vokiškai. Prie įėjimo koridoriuje bukletai su visomis trasomis apylinkėse, juose keliomis kalbomis surašytas darbo laikas, kainos. Net atvykus visiškai nieko nežinant ir neturint interneto, pakaktų bukleto visai reikalingiausiai informacijai susirinkti. Beje, Paseky turi ir savo slidinėjimo centrą, kurį mes, žinoma, išbandėme maždaug aštuonios smagios mėlynos ir raudonos trasos, kelios trumpos lengvesnės mėlynos trasos bei snieglenčių parkas. Keltuvai krėslinis į ilgąsias (maždaug 1200 - 1600 m ) trasas ir bugeliai į trumpesnes.
Rokytnice nedidelis miestelis Krakanošų kalnuose, apie 40 km atstumu nuo Čekijos slidinėjimo kurorto Špindlerův Mlýn. Jame ir netoli jo, visai vienas šalia kito, išsidėstę aštuoni labai jaukūs slidinėjimo centriukai. Jų slidinėjimo pasus pirkti galima tiek į vieną vienintelį, tiek į du ar kelis, o galima įsigyti ir bendrą slidinėjimo pasą, kuris galios penkiuose skirtinguose regionuose. Vieno centro kainos svyruoja nuo 30 iki 60 Lt už dieną/suaugusiam, taip pat yra šeimos paketų, įvairių nuolaidų. Visų jų darbo laikas nuo 9 iki 16 val, vėliau nebent naktinis slidinėjimas (ne visur). Trasos mus sužavėjo. Puikios kokybės, purus natūralus sniegas, jokio ledo ar grumstų. Prie kiekvieno keltuvo, kaip ir priklauso, budi po padėjėją. Žmonių nedaug, eilių jokių, kartais visoje trasoje tebūdavo vos keli slidininkai. Tik savaitgalį pagausėjo entuziastų ir tapo problematiška parkuoti mašiną, nepaisant to jokių užlindinėjimų eilėje, jokio grumdymosi ir lipimo ant svetimų slidžių, žmonės mandagūs, šypsosi, praleidžia. Per visą savaitę nepastebėjau nė vieno stabdyti nemokančio kalnų kamikadzės ar įkaušusio slidininko, kas pvz., Lenkijoje, buvo gan įprastas vaizdelis.
Tai, kad gyvenome ne prie pat trasų, pasirodė privalumas, o ne trūkumas. Nuo mūsų būsto mašina nesunkiai pasiekiami buvo tiek Rokytnice, tiek kiti netoliese esantys slidinėjimo centrai (Harrachov, Rejdice, Příchovice ir jau minėtas Paseky nad Jizerou). Kasdien važiuodavome vis į kitą, bet vis tiek neužteko laiko visų jų aplankyti. Pirkti slidinėjimo paso visai savaitei tikrai neapsimoka vienos dienos bilieto kainos nėra didelės, smagu kasdien išbandyti vis naują. Nuobodulys tikrai negresia.
Svarbu ski buso maršrutas neapjungia šių visų centrų ir yra apribotas tik Rokytnice miestelio ribose, taigi, gyvenant toliau nuo tasų (kaip mes), arba norint išbandyti keletą slidinėjimo regionų, yra būtinas automobilis.
