Yra ir naujos kartos Ritalinas, todėl jei gydytojai skiria, gydytojai žino.
Nematau jokio pasididžiavimo kartoti, kad hiperaktyvumas ( autizmas) tai ne liga, tai sutrikimas. Tai dar baisiau!!! Ligoje visada yra vilties pasveikti, o su sutrikimu reiks kapanotis visą gyvenimą.
Alchemie, tai aš ir sakau, kad ANT Lietuvos absurdų vakarėlis. Suaugusių autistų ( adhd, add) nebėr. Visi patampa šizofrenikais. Nors nežinau kaip dabar. Kažkokias permainas svarstė prieš kokį pusmetį suaugusių diagnozese.
QUOTE(Laima.g @ 2013 10 25, 13:15)
Laba visoms SUPERMAMOMS 
Tikrai iš didžiosios raidės. Jei jau turite tokį išskirtinį vaiką, vadinasi ne šiaip sau... Vadinasi Jūs stiprios, tvirtos ir svarbiausia tikrai sugebėsite anksčiau ar vėliau rasti kelią į savo vaikų širdis.
mane gal pamena senbuvės, aš taip pat auginu hiperaktyvų vaiką... Na tiksliau jau beveik ne vaiką. Tiesiog buvo laikas ( ir gana ilgas) kai buvo labai sunku... Kai visur susidurdavau su tokia problema... kai niekas nesuprasdavo kad tai kitoks vaikas... tiesiog mokydavo visos bobutės, praeiviai ir šiaip giminaičiai.... neišauklėtas.... nemoki... nedarai... ar pan. Praėjom mes su juo ir ugnį ir vandenį... Vieni metai buvo ypač sunkūs, kai mokykloje beveik visi mokytojai skundėsi kasdien... pastabos netilpo dienyne... turėjo netgi atskirą lankomumo ir pastabų sąsiuvinį, kurį aš pati sukūriau ir ėjau pas kiekvieną mokytoją prašyti, kad po kiekvienos pamokos įrašytų koks jis buvo tą dieną. ( Dabar tas sąsiuvinis yra saugomas pačio vaiko, nes jis paskaito ir netiki kad taip būdavo). Ir atėjo laikas kai net mokyklos direktorius mane kvietėsi į mokyklą tris savaites iš eilės, kad prisidirba jau tikrai labai labai... ir siūlė pasiimti savo vaiką ir dėti "kur noriu"... O kiek buvo praeita, visi psichologai, raidos centrai... Tai vat viso to dėka, priaugau iki to, kad pradėjau kovoti. Taip tikrai KOVOTI. Direktoriui pasakiau, kad neimsiu aš jo kur noriu... aš taip pat sunkiai susitvarkau su juo, o jeigu ir jūs nesugebat, vadinasi jūs rašykit, meskit jį arba vežkit į kažkokius socializacijos centrus ar dar kur nors ( nors mintyse bijojau kad jis sutiks...) Bet mano nuostabai, kai direktorius pamatė kad aš nejuokauju, pradėjo mano vaiką GIRTI. Jis ne toks blogas, ten tik nusikaltėlius veža. Kaip čia taip... Žodžiu pabijojo savo atsakomybėn imti tą vaiko "nurašymą" bet užtat išsikovojau, kad pats direktorius pagaliau susipažintų su vaiko byla, tikrai ne perskaitė, o įsigilino į mūsų problemas... Nuo tos dienos labai daug kas pasikeitė. Netgi susirinkimą mokytojams buvo sukvietęs direktorius, apibūdino situaciją, apšvietė visus ir įvyko stebuklas- mokytojai pagaliau pradėjo matyti, kad dėl kiekvienos smulkmenos tikrai neverta gadinti sau nervų ir ypač skambinti man. Taip pas mus mažėjo pastabos, kol pagaliau jos išvis išnyko. O vaikas parėjęs namo skaičiuodavo, kiek šiandien gavo gerų įvertinimų. Mums dabar jau 17 ir jis pats nuostabiausias vaikas
Jis viską dėl manęs padarytų, visada padeda namuose... kartais daugiau negu turėtų, visada supranta ir užjaučia, kai aš sergu. Be abejo, būna dienų, kai pasielgia vis dar "netinkamai", bet aš jų nematau. Tiesiog taip jau yra. Tikiuosi kad mes jau baigiam užaugti, ir labai daug ką pradėjome suprasti patys. Po truputį dingsta tas hiperaktyvumas, o jo vietą užima meilė, pasitikėjimas.
Tikiuosi, kad mano ilgas pasakojimas nors vienai iš Jūsų pakels nuotaiką
Tikrai iš didžiosios raidės. Jei jau turite tokį išskirtinį vaiką, vadinasi ne šiaip sau... Vadinasi Jūs stiprios, tvirtos ir svarbiausia tikrai sugebėsite anksčiau ar vėliau rasti kelią į savo vaikų širdis. mane gal pamena senbuvės, aš taip pat auginu hiperaktyvų vaiką... Na tiksliau jau beveik ne vaiką. Tiesiog buvo laikas ( ir gana ilgas) kai buvo labai sunku... Kai visur susidurdavau su tokia problema... kai niekas nesuprasdavo kad tai kitoks vaikas... tiesiog mokydavo visos bobutės, praeiviai ir šiaip giminaičiai.... neišauklėtas.... nemoki... nedarai... ar pan. Praėjom mes su juo ir ugnį ir vandenį... Vieni metai buvo ypač sunkūs, kai mokykloje beveik visi mokytojai skundėsi kasdien... pastabos netilpo dienyne... turėjo netgi atskirą lankomumo ir pastabų sąsiuvinį, kurį aš pati sukūriau ir ėjau pas kiekvieną mokytoją prašyti, kad po kiekvienos pamokos įrašytų koks jis buvo tą dieną. ( Dabar tas sąsiuvinis yra saugomas pačio vaiko, nes jis paskaito ir netiki kad taip būdavo). Ir atėjo laikas kai net mokyklos direktorius mane kvietėsi į mokyklą tris savaites iš eilės, kad prisidirba jau tikrai labai labai... ir siūlė pasiimti savo vaiką ir dėti "kur noriu"... O kiek buvo praeita, visi psichologai, raidos centrai... Tai vat viso to dėka, priaugau iki to, kad pradėjau kovoti. Taip tikrai KOVOTI. Direktoriui pasakiau, kad neimsiu aš jo kur noriu... aš taip pat sunkiai susitvarkau su juo, o jeigu ir jūs nesugebat, vadinasi jūs rašykit, meskit jį arba vežkit į kažkokius socializacijos centrus ar dar kur nors ( nors mintyse bijojau kad jis sutiks...) Bet mano nuostabai, kai direktorius pamatė kad aš nejuokauju, pradėjo mano vaiką GIRTI. Jis ne toks blogas, ten tik nusikaltėlius veža. Kaip čia taip... Žodžiu pabijojo savo atsakomybėn imti tą vaiko "nurašymą" bet užtat išsikovojau, kad pats direktorius pagaliau susipažintų su vaiko byla, tikrai ne perskaitė, o įsigilino į mūsų problemas... Nuo tos dienos labai daug kas pasikeitė. Netgi susirinkimą mokytojams buvo sukvietęs direktorius, apibūdino situaciją, apšvietė visus ir įvyko stebuklas- mokytojai pagaliau pradėjo matyti, kad dėl kiekvienos smulkmenos tikrai neverta gadinti sau nervų ir ypač skambinti man. Taip pas mus mažėjo pastabos, kol pagaliau jos išvis išnyko. O vaikas parėjęs namo skaičiuodavo, kiek šiandien gavo gerų įvertinimų. Mums dabar jau 17 ir jis pats nuostabiausias vaikas
Jis viską dėl manęs padarytų, visada padeda namuose... kartais daugiau negu turėtų, visada supranta ir užjaučia, kai aš sergu. Be abejo, būna dienų, kai pasielgia vis dar "netinkamai", bet aš jų nematau. Tiesiog taip jau yra. Tikiuosi kad mes jau baigiam užaugti, ir labai daug ką pradėjome suprasti patys. Po truputį dingsta tas hiperaktyvumas, o jo vietą užima meilė, pasitikėjimas.Tikiuosi, kad mano ilgas pasakojimas nors vienai iš Jūsų pakels nuotaiką
Susigraudinau paskaicius jusu posta. Is laimes, kad yra tokiu geru ir suprantanciu mamyciu. Tik meile ir geriu galima nugaleti. Labai pamokanti ir sauni istorija. Jus Dievas apdovanojo, aciu. 
QUOTE(vario @ 2013 10 26, 19:46)
Yra ir naujos kartos Ritalinas, todėl jei gydytojai skiria, gydytojai žino.
Nematau jokio pasididžiavimo kartoti, kad hiperaktyvumas ( autizmas) tai ne liga, tai sutrikimas. Tai dar baisiau!!! Ligoje visada yra vilties pasveikti, o su sutrikimu reiks kapanotis visą gyvenimą.
Nematau jokio pasididžiavimo kartoti, kad hiperaktyvumas ( autizmas) tai ne liga, tai sutrikimas. Tai dar baisiau!!! Ligoje visada yra vilties pasveikti, o su sutrikimu reiks kapanotis visą gyvenimą.
Man siule 20mg arba prailginto veikimo 30mg.
Ziuresiu kaip seksis. Jei siti netiks, sekantis zingsnis Concerta....
norejaupasiteirauti cia kalabasi jau mokyklinuku mamos 
ar yra darzelinuku?nes mes dar mazi...trimeciai ir sutom paciombedom
ar yra darzelinuku?nes mes dar mazi...trimeciai ir sutom paciombedom
QUOTE(anikita @ 2013 10 29, 15:04)
norejaupasiteirauti cia kalabasi jau mokyklinuku mamos
ar yra darzelinuku?nes mes dar mazi...trimeciai ir sutom paciombedom
ar yra darzelinuku?nes mes dar mazi...trimeciai ir sutom paciombedom
Sveika,
Mes dar darzelinukai. Mano sunui 4.5 metu. Raidos centre mums parase elgesio ir emociju sutrikimus. Kai mum buvo 3 metai - man buvo kosmaras, dabar kolkas lengviau.
Kai "atsigręžiu" atgal, į vaiko 3-7 metus, galvoju, kad buvo sunku ir baisu.
Dabar jau kažkiek matau palengvėjimą - matyt, pas merginą aktyvumas kažkiek išaugamas (dabar jai 10 m.). Būna visko, bet kiek suprantu, ji jau bando kažkiek kontroliuoti savo emocijas, stengiasi susikaupti. Pati. Aišku, ne visada tas pavyksta, turiu kartoti ir kartoti tūkstantį kartų, bet bent matau pastangas.
Dabar jau kažkiek matau palengvėjimą - matyt, pas merginą aktyvumas kažkiek išaugamas (dabar jai 10 m.). Būna visko, bet kiek suprantu, ji jau bando kažkiek kontroliuoti savo emocijas, stengiasi susikaupti. Pati. Aišku, ne visada tas pavyksta, turiu kartoti ir kartoti tūkstantį kartų, bet bent matau pastangas.
Aguona Raudonoji, patikekit, vaikui sunkiau kontroliuoti emocijas, nei mums eilini 100 karta pakartoti.
QUOTE(Roga @ 2013 10 26, 12:44)
žuvies taukų su omega 3-6-9.
Gal galėtumėte pasakyti, ar yra koks vaikams skirtas kompleksas? kol kas išgūūglinau tik suaugusiems skirtus
QUOTE(Karusia @ 2013 11 03, 12:59)
Gal galėtumėte pasakyti, ar yra koks vaikams skirtas kompleksas? kol kas išgūūglinau tik suaugusiems skirtus
Mes geriam Esprico.... Jis skirtas hyperiukams. Perku internetu norfos vaistinėje, tai mėnesiui gaunasi apie 74Lt.... Šiaip gaunasi beveik 90Lt... Nebent kokia akcija....
QUOTE(Karusia @ 2013 11 03, 12:59)
Gal galėtumėte pasakyti, ar yra koks vaikams skirtas kompleksas? kol kas išgūūglinau tik suaugusiems skirtus
As ir vaikui ir sau perku 3-6-9 omega bet is linu semenu, arba augaliniu kitu alieju, nes su zuvies tauku svarumu dabar didelis klausimas. Vaikams ir suaugusiems skirsis dozes ir kiekis. Suaugusiems buna dideles kapsules, jas nuryt sunku, vaikiskos mazesnes,arba skysti, bet tik tiems, kurie gali ryti toki dalyka
Eqazen Eye. Q sudetis yra is situ tauku, kurie smegenis maitina, butent, kad yra ne tik omega 3", plius reikia dar ziureti ten buna prierasas atrodo EPA ir DHA, papildida amino rugstimis, kurios svarbios atminciai gerinti. As siunciausi is iherb
dar is amerikes per kitas vaistines
Ačiū.
Vaikas ne hyperaktyvus, bet besiblaškydama, nesusikaupdama labai sunkiai išmoksta.... trukdo sau ir kitiems.
Vaikas ne hyperaktyvus, bet besiblaškydama, nesusikaupdama labai sunkiai išmoksta.... trukdo sau ir kitiems.
Maniskis irgi ne hiperiukas, bet smegenu pamaitinimas padeda ir susikaupti, ir atsiminti, ir nuovargi mazina bunant tarp zmoniu, kas mums buvo didele problema.
