QUOTE(LisJa @ 2012 04 11, 21:51)
Maniskis aiskiai save suvokia treciuoju asmeniu. Matau, kad kai sakau "Emiliukas maunasi batukus", jam daug aiskiau, nei kad "tu maniesi batukus, Emiliuk". Matyt cia irgi tipiska...
Siandien paeme dezute, varte, varte, ziurejo, ziurejo, sako "tuscia". Nunese ir ismete i siuksline, sakydamas "ate ate"..

Bet ta "tuscia", nu taip taisyklingai susake, nei mokinau kada, nei ka... Idomus, tie musu vaikai, dievazi...
Mano maziukas iki triju metu save vadino lele, budavo pvz vardija skalbinius kas kieno, cia mamos, cia tecio, cia seses, cia leles ant savo rubu. Bet paskui psichologe, pati pastebejo, kad mes su juo bendraudami nesakom pvz cia tavo, o sakom cia maziaus (na varda sakom). Kai taip nustojom su juo kalbeti, labai greitai viskas pasikeite, gal per kokia savaite.
O kai buvom VRC tikrai pastebejau, kad mamos daro tas pacias klaidas, nes nori, kad vaikiukai greiciau savo varda pasakytu, vienai mamytei jau as patariau taip nedaryti, nes ji nesioja vaika ir taip kalba: cia mano Benas, o cia Beno mamyte, mamyte Bena labai myli

Tai va tuomet as ikisau savo trigrasi, kad taip negerai. Gal ir Jums tas tinka?