GiedreditaTu klausei dėl sveikatos... Kadangi aš bandau pastoti (palauk tuoj suskaičiuosi

) gal 5 metus(o gal daugiau?...), iš jų 2 metus nevaisingumo klinikos pagalba, tai daugiausia sunku psichologiškai. Ir visiškai nesvarbu,kaip tu save bandai nuteikti, kuo bandai užsiimti, ar gal net galvoti-puikai gyvensiu ir be tų vaikų.Tai neveikia... Galutinė stotelė vis tiek yra mintys apie vaikelį, kuris tuo toliau,tuo labiau atrodo tik svajonė...
O visa kita: daugybė tyrimų, konsultacijų, gimdos nuotrauka, laparoskopija viena kita, 1 IUI (jei nepavyksta, galvoji,na iš pirmo karto mažai kam pasiseka), 3 IUI (galvoji,nu trečias kartas nemeluos. Gydytoja prisieka,kad viskas kuo puikiausiai,tikrai pavyks), 5 IUI ( IUI metu, gulėdama kėdėje apsiverki, nes negali patikėti, kad tu vis dar tikiesi neįmanomo) - ir taip bėga metai, o tu vis galvoji GAL ŠĮKART?
O ką bekalbėti apie HCG rezultatus - kiekvieną kartą mirdavau iš naujo...nenorėdavau nieko.
Kitas žingsnis IVF - tai dar daugiau emociškai ir finansiškai sunkesnis kelias. Paskutinis viltis ir lėšas (o jeigu skolintos) dedi į viltis būti

O jei pastoji per IVF ir tik kokiai savaitei?...O tada vėl ašaros, negali net į kliniką įeiti neapsiverkęs.
O jei kalbėti apie vaistų poveikį: nuolatinį hormonų rijimą: tai svoris po truputį auga ir jau per 2 metus priaugau 7 kg., atsirado nauji galvos skausmai paromis (pvz.po 3paras ir nepadeda net vaistai), nuolatinis nuovargio jautimas ir t.t.
Sunku net aprašyti, ką jaučiu. Ir geriau nė neklauskit,kai matau mažus vaikus su tėveliais...

Kiekvienos iš čia gyvenančių mergaičių istorija yra savaip dramatiška: Afrodite, Warvara, Citas ir t.t. Kartu ir meldžiamės ir verkiame, visko būna...(Nu va ir vėl apsiverkiau

)
VISOMS NAUJOKĖMS LINKIU KOVO-BALANDŽIO MĖNESĮ DINGT IŠ ČIA - NEDRĮSKIT UŽSIBŪT ILGIAU NEI 1 IVF. O geriausiai būtų, jei įvyktų stebuklas...