Santuoka ir nuolankumas

Įdomi diskusija šiame straipsnyje, kurią norisi ir čia panarginėti. T.y. tema inspiruota tos situacijos. Kiek nuolankumo reikia santuokoje ir kiek jo pasitaiko. Ir ar reikalingas nuolankumas? Nebūtinai tik iš moters pusės, nors, kaip taisyklė ar įtakota tradicijų, labiau priimtina moters nuolankumo poza.

Kiek taikomės su tam tikra padėtimi, kodėl vyrai jaučiasi dievais ant sofkutės, nes ilsisi po darbų, kai moterys dirba "antrą pamainą" prie puodų ir su chemija švarinasi. Kodėl vyrams galima, o moteriai ne, nepadoru. Ir kt. momentai. Kodėl susitaikoma su tuo ir kiek metų reikia kęsti nuolankumą, kad po to susirinkti save ir pasakyti "pakaks".

Turbūt nieko naujo nepasakysiu, bet kiekvienoj šeimoj yra savos taisyklės. Vienoj galbūt dirba abu apylygiai, o namie vyras gamina vakarienę, lygina žmonos triusikus, kol ši po grožio salonus duodasi; kitoj po darbų grįžus žmona puola gaminti vakarienę keliems vaikams, padeda ruošti namų darbus, kol vyras triūsia antram oficialiam darbe; trečioj žmona išvis nedirba, nes jai patinka rūpintis namais, vaikais, sutikti vyrą su šilta vakariene; ketvirtoj gal tėtis augina vaiką/-us, o žmona siekia karjeros, nenorėdama pertraukt jos motinystės atostogomis.
Nesvarbu, kaip ir kokius vaidmenis jie atlieka, kiek nukrypsta nuo visuotinai priimtų standartų, svarbiausia, kad būtų visi patenkinti savo vaidmeniu šeimoje ir už jos ribų. Na, o jei nepatenkinti, tai abu apylygiai, nes, mano manymu, blogiausia, kai vienam labai gerai, o kitas nuolat jaučia nuoskaudą, tada sunku vienam kitą suprasti.

Kodėl susitaikoma su tuo?
Gal todėl, kad visuomenė pernelyg didelę įtaką daro moteriai (ir vyrui kartu), gal sąmoningai nesuvokdami, ko ir kaip jie iš tikrųjų nori (o dažniausiai nori, kad mylimajam būtų gerai, bet KAIP?), pasirenka tuos standartinius žmonos/vyro vaidmenis lyg patikrintą kelią į šeimyninę laimę? O kodėl, pvz., negali vyras vaikų auginti? Nukentės vyriškumas keičiant sauskelnes, verdant košeles, neuždirbant nieko (kol žmona pinigus kala nuo ryto iki vakaro), o kur aplinkinių požiūris - bobiškas vyras, nesugebantis uždirbti pinigų, žmonai po padu, o toji žmona - akiplėša karjeristė, neverta turėti vaikų, nes jie jai nerūpi, jie kažkur numesti, o ne jai ant papo pasikabinę. Viena situacija, o kiek daug negatyvo. Daug paprasčiau prisiimti standartines "pareigas", nes net ir nelaiminga, išvargusi mama atrodo kur kas normaliau negu besišypsanti, bet tik vakare pas vaikus grįžtanti moteris.

taigi galima pasiskirstyti darbus, kas ka darys , niekas uz nugaros mums nestovi su automatu, kaip pacios susikuriam gyvenima po vedybu taip ir turime . Mes del to problemu neturime, as kai reikia paprasau, o kai nereikia, tai neprasau, nors del raginimo, tai taip, reikia pasakyt, kad tas ir tas nepadaryta, reikia priminti.. Jei abu dirbantys ir nesa pinigus i namus, tai joks ne nuolankumas, o tik bendradarbiavimas.

Na, matai.... Tu paprašai, o kitos neprašo, nes arba dar ta stadija, kai "nenoriu jo vargšelio varginti" (čia santykių pradžioj dažnai būna, kaip jūs sakot, "kai nereikia, neprašau"), o paskui jau nebeklauso komandų, nes nepratę dalintis darbais.


Bet tikrai, kodėl pradžioj tuos pačius darbus atliekam su užsidegimu, noru būti gera žmona/mama/drauge, o paskui tarsi išsikvepiam, pradeda erzinti, atsibosta? Gal kad moteris nesulaukia įvertinimo, net paprasčiausio "ačiū"? Bet ar mes pačios dirbam tuos darbus taip, lyg tai atrodo savaime suprantama, kad mes juos turim daryti?

Labas rytas
perskaičiau straipsnį- tikrai vertas dėmesio. Peršasi išvada- kaip pasiklosi taip išmiegosi. Kaip merginos rašė, santykių pradžioje mes moterys visad užsikraunam per daug pareigų, nesusimąstydamos, kad ilgainiui tas pareigas vyras ims traktuoti kaip savaime suprantamą reiškinį, už kurį net žodis "ačiū" nėra būtinas. Jei vyras moterį žemina prie draugų, man keista, dėl ko ji jam tuo pačiu neatsikerta? Nenori pyktis? Jei vyras žinotų, kad gaus riebų komentarą atgal, apie savo moters krūtinę kitą kart atsargiau atsilieptų, arba išvis tylėtų. Aš tai dėčiau gerą komentarą, ir esu nekartą taip atkirtus, tai sekančiais kartais tylu būna Ir dzin ką aplinkiniai pagalvos. Jei dar skambina, matyt labai blogai negalvoja
Mano nuomone, apskritai santykiuose su žmonėmis svarbiausia neprarasti pagarbos sau, nenusileisti žemiau nulio. Nes jei pats savo laiko ir sveikatos negerbsi, tai kitas tuo labiau negerbs. Vyrai juk irgi laiko pyktį kai jų pastangų nieks neįvertina, nepagiria.


Papildyta:

Pradžioj norim būti tobulos ir idealios
Komandas dažnas vyras yra pats įpratęs dalinti, jiems liepiamoji nuosaka sukelia ūmią alerginę reakciją
<...>Vyras pasako: tu pasikeitei. Jis ieško paaiškinimų ir dažniausiai paaiškina tai dviem būdais:
1. Jis ją išlepino;
2. Jai daro įtaką kitos moterys.
<...>

Žeminti žmogų, o tuo labiau prie kitų žmonių iš vis neleistinas dalykas. Man asmeniškai su tokiu žmogumis būtų ne pakeliui. O ir viešas atsikirtimas savigarbos nepakelia. Jei su savo žmogumi viešai kapositės, vaizdelis nekoks bus. Jei tavo antroji pusė tau girdint tave viešai kritikuoja, tai ką jis kalba už akių?

Manau labai tiksliai pasakyta. Nors ir neturiu dar labai daug gyvenimiškos patirties, bet aplinkinių pavyzdžių (tuo pačiu ir mano) - užtenka per akis. Ir didžiausia klaida (mano nuomone) yra padaroma pačioje bendro gyvenimo pradžioje. Jei apšokinėji nuo A iki Z, tai nereik norėti kad po kalių metų vyras ims ir pasikeis stebuklingai (ta prasme pradės ir pats daryt viską net neprašomas). Aš saviškiui iškart sąlygas pasakiau, o jau sutikti ar nesutikti buv ojo sprendimas. O jos buvo aiškios ir paprastos: jei abu dirbam - vadinasi abu ir namuose tvarkomes. t.y. visus buities darbus dalinames. Buvo laikotarpis kai vyras nedirbo - tada didžioji buities darbų dalis buvo ant jo galvos. Buvo kai aš be darbo sėdėjau - tad aš daugia unamuose kuičiausi. O va dabar pvz susiklostė taip, kad beveik visada valgyt darau aš (pamaininis grafikas, tai gaunasi kad aš arba iki pietų namie, arba jau po pietų namie), tai indus plauna vien vyras. Na pas mus toks susitarimas, kas gamina, tas indų neplauna. Pagrindinis tvarkymasis vykdomas kartą per savaitę ir daromas kartu. Kas siurbia, kas šveičia ir t.t. Žinoma, vyrą paraginti reikia, priminti apie vienus a rkitus darbus taip pat. Bet man tai padaryt lengviau, nei viską pačiai prisiimt daryt, o poto verkti, kad vyras nieko nedaro namuose. O va turiu draugę, kuri nuo pradžių aplink savo vyrą šokinėjo (juk myliu, nesunku) - o dabar vos ne verkia krokodilo ašaromis, koks jis blogas, nieko nedaro, nepadeda (net valgyt nesugeba pasidaryti jei pvz išvažiuot tenka kelioms dienoms). Bet juk pati ir kalta.

dar dėl Ačiū - pasitaiko kad susiklosto aplinkybės, kad vyras negali padėti tvarkytis, tai susitvarkau viena, bet tada visuomet pasakau, kad galėtum bent jau padėkoti, juk aš tau padėkoju kai padarai ką nors. Ir jau žiūriu pamažu pradeda įvertinti. Na bent jau už vakarienę visuomet padėkoja Ir dar geras būdas "priversti" vyrą ką nors daryt - na duokit jūs jam "žaiskiuką" kokį. Va maniškio paprašyk kokias morkas su burokine tarka sutarkuot - būdavo per vargus priprašydavau. nusipirkom virtuvės kombainą - jokių bėdų nebeliko, paprašau ir bėga (juk įdomiau ir lengviau kai yra aparatas). tas pats su šlavimu - nepriprašysi iššluot, o vat pasakyk išsiurbk - tai jau žiūrėk ir bėga siurblio. Dar geras variantas, kuris man veikia - duodu pasirinkt ką jis tvarkys. pvz ar grindis plaus, ar vonią šveis.



Na, aš irig negalėčiau būri su žmogumi, kuris mane žemintų prie kitų, bet jei jau lepteltų (na jei žmogus linkęs taip elgtis, ateis tokia diena) - tai tikra inepatylėčiau ir jei pvz. pasakytų kad mano papai maži, tai pasakyčiau analogiškai ką nors apie jo vyr. organų dydį, kad maža nepasirodytų, arba ne tik apie dydį, bet ir sugebėjimus lovoje - na kad maža nepasirodytų O jei jau leidiesi žeminama ir tyli - tai ir toliau taip elgsis žmogus.

Jeigu jau vyras pradeda kabinėtis prie savo moteriškės iškilumų dydžio, tai meilė kaip ir išgaravus, o jei jis tai daro dar ir prie svetimų , tai iš vis..... neatsikirtinėčiau tokiam, o pasiųsčiau ji toli toli ir liepčiau kelią atgal pamiršti

Man patinka žodis nuolankumas. Jis toks priešiškumą sukeliantis, bet ir gilus.

Jau vien problemos pateikimo forma (ar tai normalu?) labai iskalbinga, o klausimas pabaigoje (gal tai ir yra santuoka, gal visada reikia prisitaikyti) visai pribaigia. Moteris patiria moralini smurta, bet tai taip iprasta (jos gyvenime, aplinkoje), kad ji net nesuvokia, ar tikrai jai daroma kazkas blogo, ar cia tik PMS'as. Reikia psichologo patvirtinimo.
Psichologas, kazkodel, irgi vyro elgesi ivardija kaip "kritika". Na, as asmeniskai pastabas apie krutine vertinciau kaip viesa tyciojimasi. Aprasytas elgesys vakareliuose, skundai tevams irgi nera kritika, tai zmonos zeminimas ir nepagarba jai. Ivardijus reiskinius ju tikrais vardais, nebekiltu klausimu, ar tai ir yra santuoka, ar prie to reikia prisitaikyti. Deja, isrysketu ir kitos skaudzios tiesos, kuriu, tikriausiai, klausianciai nesinori suvokti.
Moteru ir vyru lygybe yra dar tik uzuomazgos stadijoje. Kas blogiau: geriantis, rukantis, daug seksualiniu partneriu turintis vyras ar moteris? Pamaciusi murzina, apiplysusi vaika, blogai pagalvosite apie jo teva ar motina? Sujauktus nesvarius namus - apie juose gyvenanti vyra ar moteri?
Elgtis su vyru kaip Pasisiutus, t.y. kaip su vaiku, irgi ne iseitis. Kaip ir atsikirsti kritikuojant vyriskus lytinius organus. Gal tada jau geriau skirtis. Jei ne teisiskai, tai bent moraliskai.

O man jis nepatinka, nes kvepia nusižeminimu, savęs nuvertinimu

Kaip moteris skirsis, jei ji įtikinta, kad yra baisi ir niekam daugiau nereikalinga?