Neįgaliukų mamyčių pašnekesiai

Ir man dabar pats darbymetis, net nesimiega *****. Sekmadienio rytas, o aš nuo 6val gyva. Gerai kad mama savaitgaliui į kaimą išlėkus, o tai jaučiu būtų lovoj pririšus.

Įdomu kaip šiandien seksis šokius atlaikyt, vis tebeskauda nugarą nors vakar ir išsikaitinau, prisitepiau. Kaliau dabar ką tik ketanovo, gal tas nors padės. Dieve kaip jau reikia sanatorijos. Greičiau atbūti su drama Lenkijoj ir iškart bėgsiu kariaut su daktarais dėl kelialapio. Įdomu kokia šįmet bus kova.

paskaitau tavo postus ir toks pliupsnis geros nuotaikos uzplusta, energijos
o mums is ivariapusio raidos sutrikimo perrase visai kitas 3 diagnozes, misru raidos sutrikima, elgesio israiskos sutrikima ir kalbos israiskos sutrikima kazkaip apsilankom pas daktaru ir iskart kazkokia depresija apima, turbut kad ir kiek girdetum kad vaikui kazkas negerai, kaskart sirdis reaguoja kaip pirma karta

Atsibundu... Už lango saulė... Atrodo kilk ir šviesk, džiaukis šiltu oru, tyliai šnarančiais medžių lapais, juose bėgiojančiu vėju... Bet negaliu, nėra džiaugsmo, nejaučiu to begalinio pakylėjimo keltis, eiti... Tiesiog nejaučiu... Bloga diena
Šiandien atmerkusi akis pajutau, toki nepilnavertiškumą, tą ne visišką artimųjų supratimą... Tylų priekaištą... Jie niekada man nėra pasakę, jog kažką darau netinkamai... Nėra pasakę... Tačiau tylūs žvilgsniai ir akyse atsispindintis tylus priekaištas – nuolat kaip šešėlis sekė mane. Ir taip ne tik dabar. Nuo pat gimimo nežinau kokia turėjau būti... Rodos buvau sukurta tam, kad kažkuo tapti... Juk visi ateinam su tikslu? O kuo tapau, nė pati nežinau... Viskas ką dariau buvo vidutiniška. Vidutinybė... pats blogiausias variantas... Čia lyg gimti kažkuo, kas ne iki galo išbaigta... Paveikslu.... kurio matomi tik apmetimai padaryti pieštuku, vos matomi... Lyg kas būtų piešęs jūrą, jos tyvuliuojantį vandenį, bet palikęs tarpinį variantą... Ne lygu lyg veidrodis jos paviršių su vos tyvuliuojančiomis bangelėmis, kai kiekviename saulės spindulio blyksnyje gali atrasti artimą atspindžių plevenimą. Ir ne audringą jūrą... kurios bangos galinga jėga trenkiasi į uolas, skalauja smėlėtus krantus, galingai kyla i beribį dangų ir blaškosi lyg pašėlę... Kai stovint krante tavo plaukus velia vėjo šuorai, o audringame bangų plakime girdi savo pačios širdies plakimą. Tu – tai tas tarpinis variantas... Nei ramybės uostas, nei audringa ir išraiškinga asmenybė... Gal kam ir atrodytu normalu, sakytų – esi visokia ir truputi banguojanti ir ne per daug šėlstanti... Tačiau man toks variantas netiko, netinka ir tikrai nežinau ar kada tiks... Ypač dabar, kai su mano saulytės gimimu mano (o kartu ir mane supančios šeimos) gyvenimas taip pasikeitė, šitas variantas nė neįmanomas... nes aš tiesiog privalau būti tas ramybės uostas savo šeimai ir šėlstanti jūra savo vaikui... Ramybės uostas išlaikantis ramybę, visavertiškumo, pilnatvės ir to santūraus džiaugsmo jausmą savo artimiesiams. Lyg jiems sakyčiau – viskas gerai, aš turiu pati nuostabiausia žmogutį pasaulyje, jus nebijokit – jis viską, darys, jis viską išmoks... tik gal ne taip greitai, kaip jūs to norėtumėte... Ir šėlstanti ir banguojanti jūra – kai tenka kovoti dėl savo vaiko gerovės... Aš niekada negaliu pavargti, negaliu nusiminti, negaliu nė akimirkai pasiduoti... nes kiekviena mano jausmą, lyg kokia kempinė sugeria mano aplinka...
Niekas nedrįstu man pasakyti – kad kažko nedadarau, nes visi žino, kad neriuosi iš kailio ir darau ką galiu... Tačiau lygiai taip, jie puikiai mato ir ko nespėju, ko nedadarau, ko dar nepasiekiau ir kam skiriu mažiau laiko...Ir nori nenori pati jauti, kad nesi pakankamai gera dukra, nesi palaikanti ir visada už rankelės traukianti sesuo, nesi ideali žmona ir net mama esi prasta, juk net ir tavo vaikai nėra idealūs.. ne viską daro laiku, ne viska sugeba... Tau niekas to tiesiai nepasako, bet leidžia suprasti savo tyla, akyse slypinčiuose žodziuose... Ir tu supranti...
Esu optimistė – bet tik dabar pradedu galvoti, kad tas optimizmas taip pat tėra būdas gelbėti save... Būdas ištraukti save iš tos būsenos, kai atrodo, jog nieko nedarai tinkamai... nieko nesugebi padaryt gerai... Net jei ir nori... Tada imi ir pajunti, kaip tas gerumas širdy mažta, kaip energija senka, o noras juoktis, šypsotis, keltis kiekvieną kartą kritus tarsi papuola į duobę... kuri po smiltelę užberiama minkstučiu smėliuku... lyg smegduobė... keliesi bandai kilti, o ji tik smenga...
Žinau, kad rytoj aš vėl pastatysiu save ant kojų... Ryt vėl kelsiuosi ir eisiu daryti tai, ką turiu daryti... Ryt pažiūrėjusi į veidrodį vėl nusišypsosiu, nes tikrai atkasiu savo viduje dar labai daug ką, dėl ko verta šypsotis... Išeisiu i gatvę ir įkvėpsiu didelį oro gurkšnį, o su juo vėl atrasiu norą, kažką daryti, kilti ir nestovėti vietoje... Bet šiandien negaliu.. Šiandien tiesiog negaliu...

Kaip tave suprantu. Man irgi būna tokių dienų kai viskas ką darau atrodo beprasmišką, stengies, kažką darai, o kažkas viską gali per vieną sekundę sugriauti. Kiek galėdama stataus savę ant kojų, o ima ir surakiną papildomi skausmai, ligos. Bet, paslapčia išsiašaroju, na namie ir nesislėpdama paliūdžiu, reik lėkt kur nors - kad ir širdy sunku, šypsena iki ausų, užkreti dar kažką ja ir iškart vėl taip gerą širdyje. Svarbiausia nepasiduoti ir išssikapstyti iš giliausių smegduobių.

Vvarliok

laba ryta,
zinot,kartais is nvilties rankos nebekyla kazka daryt.....viskas buvo taip gerai,dziaugiaus sveikais savo maziukais ir cia BAC ir vakar mazasis vaiksto po namus su tempertura.susinervinau juodai.... tikiuos iki sestadienio pageres maziuko savijauta,nes laukia svarbus atsiskaitymas universitete...zodziu,nekokia savaites pradzia...

Pukiai tave suprantu, tokių dienelių būna ir man. manau, kad jų išvengti niekam nepavyksta, o gal jų vengti ir nereikia. Aš tai leidžiu tam sunkumui, tai nevilčiai įveikti mane tą dieną ir tada verkiu, liūdžiu. Todėl kad, manau neištverčiau kitaip. Kita diena atneša naujas viltis, naujas mintis. O šiandien leisk sau būti tokiai kokiai būnasi. negali amžinai būti stipri ir dar stiprinti kitus
Bet žinau ir tai, kad tai gali suprasti tik tie, kurie turi panašią patirtį. Kartą tokią dieną kalbėjausi su drauge, kuri maniau mane supranta, tačiau galutiniai jos žodžiai „aš tai neturiu laiko ir tokios prabangos depresuoti kaip tu“ mane pribaigė. Jau tada šimtą kartų geriau, kai mano kita pažįstama sako, kad net neįsivaizduoja kaip aš jaučiuosi, nes turi tris sveikučius vaikučius.
Užvakar aš tikrai pasijutau nekokia mama, šeimininkė, nes daug ko nespėju, nepadarau, užmirštu. Buvau vakarėlyje kur susirinkusios tikros supermamos, spėjančios ir vaikais ir namais ir daržais ir vyru pasirūpinti O kai prasitariau, kad leidžiu sau pailsėti, kai vaikas miega, tai nesupratingumo žvilgsniai mane pervėrė

mazuleli bek nuo tokios kompanijos kuo toliau

ta pati pagalvojau o kava ir man vyras daro, ir kas cia blogo? o kai vaikas miega ir as miegu turbut todel miegam kad kai ne miegam visa save atiduodam savo vaikam. zmogiska noreti ir pailseti ir kad kazkas tavim pasirupintu, palepintu
o mes uzsirasem i darzeli, o gal yra cia klaipedieciu versmes darzeli lankanciu ?
Papildyta:

gal nuo karscio tempa sukilo? pasidavem siand pusdieni su reikalais, tai jauciuos kaip gumine.karstis nerealus

Nu gerai čia man gavosi nebemoku nė su kompu dirbt

Papildyta:


Tai jau pradėjau pustytis padus

Na kava i lova is ryto nuo mylimo vyro... mieliau nebuna... ir tai ne nemokejimas kavos pasidaryti... tai seima... tai pagarba... supratimas... galu gale meile... mane taip pat vyras palepina O labiausiai miela buna, kai vakare vos velku kojas, o jis mane pasisodina ant keliu apkabina ir sako:
-Oho kiek nuveikei...Na padek galva - pailsek
Jetau, pasiseke man su vyru Buna visko - visokiu bruozu MES KIEKVIENAS TURIM... bet is esmes - jis nuostabus zmogus... antraip ne nebutu mano vyras