cia buvusi Kneziauskiene
Ramune - pas mane jau trys metai praejo po pirmos netekties ir as dar dbr iki siol nubraukiu asara.. nes pagalvoju kaip butu dbr viskas kitaip...
zinau ta jausma,kai pyksti ant viso pasaulio ir kartoji KODEL MAN?
po ABRAZIJOS as menesi visa su vyru diena is dienos pykausi, giliai savyje as supratau,kad as blogai darau, kad jis tiek pat isgyveno kiek as, bet... negalejau nieko padaryti, as manau,kad jis mane paliks, nes buvau pasidariusi lb bjauri. verkdavau kasdien istisai, namie nieko nedariau nei valgyti,nei tvarkiausi nieko - tik gulejau ir verkiau...

buvo baisi depresija, galvojau net apie tai kad jei negaliu suteikti vyrui dziaugsmo, tai neverta net gyventi... apie pasitraukima irgi galvojau...

tada nedirbau niekur, bet mano vyras mate, kad man visai blogai nuo vienatves,nes niekur nejau kaip sakiau jau nieko nedariau... todel jis mane imdavo kartu (gal del to,kad bijojo viena palikti) su savim i statybas.. va tada pradejau suvokti,koki vyra turiu salia.. o kai susiradau darba IKI, praejus mazdaug metams po netekties supratau, kad reikia pradeti gyventi.. vyras visada man kartoja,kad mes turesim savo maziuka ir kitaip nebus, todel as ir po sitos netekties nepasidavaiu, nors sakiau, kad viskas.. bet kai vyras palaiko, suteikia daug vilties tada vel gyvenimas atrodo prasvieseja... ir galvoji kad reikia gyventi ne viena su mintim apie

,o ir ziureti aplink ka turi,kuo gali megautis ir dziaugtis.. as turiu vyra ir katina

o su laiku turesiu ir ta maziuka

...
Tad Ramune linkiu tau dideliausios stiprybes, reiks laiko susitaikyti su tuo kas nutiko,bet mes STIPRIOS viskas bus gerai.. auginsim savo pilvuziukus