Sveikos mamos, jau nebežinau ka daryti, nes gaila savo dukrytės. Ji neturi draugių nei mokykloje, nei kieme. Su giminaičiais bendrauja gražiai, bet mokykloje visų šalinasi.. Jau metai lanko psichologę, bet matau, kad jokio progreso nėra. Gal kas turite panašių bėdų??
Tai problema jai ar jums? Būna, kad vaikas labai gerai jaučiasi vienas, turi individualių pomėgių, kur draugija nebūtina, o ir draugai nebūtinai turi atsirasti 1-oje klasėje. Jei vaikas dėl to nepergyvena, nedaryčiau problemos. Gal atsiras draugė vėliau ir ne mokykloje. Bet ir mamytei siūlyčiau paklausti savęs - gal nuo mažens ją labai saugojot nuo aplinkos poveikio ir pati gal ne su bet kuo bendraujat, labai renkatės. Tada čia nieko nuostabaus 
Ji pergyvena ir netgi labai. O as nežinau kaip padėti.. Bandžiau duoti įvairius patarimus, bet niekas nepadeda, dėl to ir prašau patarimo tų mamų, kurios buvo panašioje situacijoje..
QUOTE(krisinta @ 2012 04 12, 16:27)
Ji pergyvena ir netgi labai. O as nežinau kaip padėti.. Bandžiau duoti įvairius patarimus, bet niekas nepadeda, dėl to ir prašau patarimo tų mamų, kurios buvo panašioje situacijoje..
Iš patirties galiu pasakyti - atsiras tų draugių
. mano dukra kaip tik būdama tokio amžiaus kaip jūsiškė neturėjo nė vienos draugės, net gimtadienį šventė tik su mumis 
Viskas pasikeitė nuo 13-14 metų: gal ir dėl to kad mokyklą teko keist, o gal ir pačios supratimas apie draugystę ir draugus pasikeitė. Be to, pradėjom leisti į miesto centrą, nueidavo į jaunimo kavinutę su kokia nors drauge, ten vėl draugystės mezgasi pagal pomėgius.Taigi nenusiminkite - dabar Jūsų dukrai toks pereinamas laikotarpis kas susiję su draugystėm - tikrai susiras sau draugę. O ir aš pati pamenu neturėjau tikros draugės tokio amžiaus - atsirado taip pat gal 14 metų. Bet jau tokios dvi, kad artimesnės už seseris
Šiaip aš ją visur leidžiu, eina ji ir i kiną, ir į kavinę, bet viena.. Psihologė sakė, kad bijo būti atstumta, nes labai nepasitiki savimi, todėl geriau pasirenka būti viena.. Bet ji pati dėl to labai pergyvena, o man taip širdį dėl jos skauda, nes pati niekada neturėjau tokių problemų
QUOTE(krisinta @ 2012 04 13, 17:32)
Šiaip aš ją visur leidžiu, eina ji ir i kiną, ir į kavinę, bet viena.. Psihologė sakė, kad bijo būti atstumta, nes labai nepasitiki savimi, todėl geriau pasirenka būti viena.. Bet ji pati dėl to labai pergyvena, o man taip širdį dėl jos skauda, nes pati niekada neturėjau tokių problemų
Na galima kartais ir padeti, pvz jei gimtadienis ne vasara, o mokslo metu tai suorganizuoti gimtadieni namie. Atspauzdinti pakvietimus visai klasei su adresu, telefonu. Nemanau, kad nei vienas vaikas neis i gimtadieni juk nepriesai
As taip dariau pradinese klasese tik dar suskambindavau tevams, kad butu ramus ir zinotu kada kas vyks... Na tiesiog abi galite pasiplanuoti. Taip pat vasara stovyklos ??? Bureliai ???
Matot Jūs net ją esate pavadinusi savo paraše-mažylė. Norit ar nenorit pripažinti- bet esate prisidėjusi prie to,kad ji tokia auga, Jūs įtakojate ją tiesiogiai, perduodate savo patirtį, savo savijautą. Pas psichologę reikėtų vaikščioti Jums o po to siūsti dukrą. Užjaučiu Jūsų mergaitę. Nereikia raminti mamos, kad taip būna, praeis ir t.t. Vargšės kompleksuotos mergaitės. P.s. aš savo dukrai nepriperšu draugių, jai jų nereikia nes pamišusi nuo žirgų. Tai kandidatė (-as) į draugus pirmiausia apsilanko žirgyne
greitai viskas paaiškėja. Reziume- pomėgis Jūsų mergaitei labai padėtų. Stenkitės atrasti ir nepavydėti jeigu ji į tą pomėgį panirs,nuoširdžiai padėkite ir prisidėkite. Man tikrai nemažai kainuoja laiko ir lėšų jos pomėgis, tačiau tai ką ji gali padaryti dabar puolam ir darom- važinėjam po varžybas, treniruotės, forumai ir t.t. Taip galima augintinveislinį šuniuką ar katiną- vėl dalyvavimas parodose, klubinėse veiklose. Mama turi būti aktyvi, gyvybinga ir mergytė atgis.Pasitusint po picerijas, kavines galima ir mamai su dukra.
Suprantamas jusu rupestis ir nerimas. Galbut tas nepasitikejimas ir kyla is to kad mergaite nemoka uzmegzti kontakto bendravimui, t.y. nemoka uzmegzti rysio, susdraugauti (kaip supratau gerai jauciasi tik su pazistamais zmonems, pvz kaip rasoma su giminaiciais). Ir kaip pavyzdys susikviesti draugus i gimtadieni, manau mergaitei butu didelis stresas (juk ne mama tures bendrauti su tais sukviestais vaikais, o mergaite). Gal pradziai uztektu pasikviesti 1-2 vaikus. Gal net metais dviem jaunesnius, kad mergaite pasijaustu truputi 'virseniam lygyje' (kaip kad nesijaustu nejaukiai bendraamziu lygyje) t.y. butu neutralizuotas barjeras. Pabandymui pradeciau nuo to. Bent jau as.
mintis pasižiūrėjus į savo pačios mokyklinius laikus: tegu eina į kokį naują būrelį, veiklą - kad būtų nauji žmonės. Nes klasiokai, kiemiokai ją jau seniai pažįsta kaip būtent tokią, o ne kitokią. ir jų akyse ji kogero niekada nepasikeis ir jie su ja bendraus taip, kaip jau yra įpratę.
Aš siūlyčiau pabendrauti su pradinių klasių mokytoja. Nemanau, kad klasėje jau visi 100 proc. susiporavę, susibičiuliavę ir tik ji viena liko be draugės. Gal tuomet reikėtų ir rinktis iš tų vienišių tarpo. Aišku labai praverstų prašyti mokytojos pagalbos, kad kartu sodintų, kokią bendrą veiklą sugalvotų ir pan.
Iš patirties žinau, kad mano vaiko klasėje, kai buvo 1-2 okai apie 30 proc. klasės vaikų buvo nesusiradę klasėje draugo. Mokyklos psichologė sakė, kad tokio amžiaus vaikams labai gerai, jei turi bent vieną draugą ir nėra didelė bėda, jei dar jo nėra, nebent vaikas dėl to labai išgyventų kaip ir Jūsų dukra.
Sėkmės ir taip nepergyvenkit. Manau, kad Jūsų nergaitei reikia daugiau laiko
Ir negalvokit, kad jūs kalta dėl visko. Šiuolaikiniai vaikai apskritai mažiau bendrauja gyvai. Bent jau mūsiškis daugiau ryšį palaiko virtualiom priemonėm ir mane labai stebina, kad nėra poreikio su žmogum bendrauti akis į akį.
Iš patirties žinau, kad mano vaiko klasėje, kai buvo 1-2 okai apie 30 proc. klasės vaikų buvo nesusiradę klasėje draugo. Mokyklos psichologė sakė, kad tokio amžiaus vaikams labai gerai, jei turi bent vieną draugą ir nėra didelė bėda, jei dar jo nėra, nebent vaikas dėl to labai išgyventų kaip ir Jūsų dukra.
Sėkmės ir taip nepergyvenkit. Manau, kad Jūsų nergaitei reikia daugiau laiko
Ir negalvokit, kad jūs kalta dėl visko. Šiuolaikiniai vaikai apskritai mažiau bendrauja gyvai. Bent jau mūsiškis daugiau ryšį palaiko virtualiom priemonėm ir mane labai stebina, kad nėra poreikio su žmogum bendrauti akis į akį.
QUOTE(krisinta @ 2012 04 07, 11:20)
Ji neturi draugių nei mokykloje, nei kieme. Su giminaičiais bendrauja gražiai, bet mokykloje visų šalinasi.. Jau metai lanko psichologę, bet matau, kad jokio progreso nėra.
Zinoma, mes galim cia tik spelioti ir daryti prielaidas. Suprasciau jei tik mokykloje visu salintusi, tai galima buti galvoti kad mokykloje-klaseje problemos, (tada turbut vaiko labui bandyciau pakeisti mokykla) bet rasoma kad ir kieme neturi draugu, nors tai irgi neprivalu ir ne esminis rodiklis tureti draugu kieme, galima ju tureti ir kitur. Galima butu sakyti kad gal mergaitei tiesiog taip norisi ir jai patinka buti taip, bet gi rasoma kad pati mergyte irgi del to pergyvena kad neturi draugu. Vadinasi irgi del to isgyvena.
Speju kad mamyte buvo kalbejusi- konsultavosi ir su mokytoja. Nes visi mes tevai jei matom kokiu problemu susijusiu su vaiku mokykloje darzelyje, pakalbam su pedagogais ir pasidomim.
Gal mergaite is prigimties yra uzdaresne ir 'vienise', sutikim kad ir darzelyje yra tokiu vaikuciu kurie su visais bendrauja o kurie yra vieni ir grupeje su kitais vaikais nelabai bendrauja, arba tik su aukletoja (su suaugusiais).
Galbut peraugs ir ta barjera ir persilaus su laiku.
O kaip mergyte darzelyje jautesi grupeje, turejo vadinamu draugu, zaide bendravo su visais vaikuciais?
perskaiciau dar vakar sia tema, galvojau rasyti ar ne... as turiu sunu jam 15 m. jis irgi neturi visiskai draugu... nuo mazens nelabai jam sekesi o gal ir noro nebuvo draugautis, jis pas mane visiskai kitokios pasauleziuros nei dabartiniai vaikai, megsta senienas, kolekcionuoja ploksteles, kasetes,,, zodziu neranda bendraminciu atrode ir i burelius leidom kur norejo ir pas psichiatrus ejom, nes depresija kaip ir pripazino, uzsirasem i seimos centra kur sudaro vaiku grupe ir jie ten bendrauja, bet ten irgi niekas nepadejo,,, matau kaip jam sunku be draugu, koks jis vienisas, nezinau ka daryti... as visa gyvenima buvau visur pirma, draugu be problemu susirasdavau, nezinau kaip galima kitaip, o pasirodo galima... vis sakau jam kad tikrai atsiras tas draugas veliau, bet kai matai savo vaika nuolat nelaiminga tai sirdis plysta, o juk draugo nenusipriksi...
atrode ir i burelius leidom kur norejo ir pas psichiatrus ejom, nes depresija kaip ir pripazino, uzsirasem i seimos centra kur sudaro vaiku grupe ir jie ten bendrauja, bet ten irgi niekas nepadejo,,, matau kaip jam sunku be draugu, koks jis vienisas, nezinau ka daryti... as visa gyvenima buvau visur pirma, draugu be problemu susirasdavau, nezinau kaip galima kitaip, o pasirodo galima... vis sakau jam kad tikrai atsiras tas draugas veliau, bet kai matai savo vaika nuolat nelaiminga tai sirdis plysta, o juk draugo nenusipriksi...
