Aš tai toliau depresuoju, kuo toliau, tuo labiau... kartu ir pykstu ant savęs, kad gadinu sau pačiai nuotaiką. Galvojau tikrai prasiblaškysiu šį savaitgalį, bet net jau šventės metu sėdėjau visa susiraukus. Graži ceremonija buvo, iš tiesų kunigas teisingai pasakė, ir mano seneliai patvirtino, kad gyvenimas, šeimos kūrimas, ta dviejų žmonių bendrystė ne tik džiaugsmas, bet ir didelis darbas, vargas, ne tik džiugios dienos, bet kai tu esi apsuptas savo vaikų, anūkų, proanukių tai gyvenimas tikrai įgauna prasmę... praktiškai esu tikra, kad niekada pati tokios šventės nešvesiu, nes visų pirma su tokiu elgesiu jokios šeimos nesukursiu, o antra, jei per stebuklą sukurčiau, tai nuo savo neurozių tikrai 76 metų nesulauksiu
Šį vakarą iš tikro galėjau praleisti su labai simpatišku vaikinu (pabendauti, ne miegoti jei ką

), reikėjo tik mano noro... nesakau, kad ten kažkas labai rimto būtų, bet maža ką, o prasiblaškius būčiau tikrai, vaikinas tikrai laaabai geras

dar kartą įsitikinau, kad vieniša esu tik dėl savo pačios kaltės... pati viską sugadinu, jau tooks durnas charakteris... progų pasitaiko, bet jei net ir tokių metų nemoku jomis pasinaudoti, tai jau apgailėtina ir ne kitaip... kita vertus, esu labai be nuotaikos ir pavargusi, tokiom akimirkom kaip niekada praverstų mylimas žmogus, kuri galvytę paglostytų ir nereikėtų prieš jį vaidinti gražios, linksmos, seksualios ir t. t. Todėl suprantu visas kurios čia kalbėjo apie tai, kad kartais jau nebėra prasmės tuose pasilinksminimuose. Man irgi dabar nėra nuotaikos tam, negaliu apsimesti, kad man linksma ir viskas super, nėr jėgų, kad ir prieš velniškai seksualų vaikiną pavaidinti fainuolės

Tai va tokios mano naktinės rašliavos... gražaus sekmadienio visoms