tik pirmi trys nestumo menesiai sunkesni buvo. del to, kad tikrai nemazai vemiau. visus kitus menesius kaip ant sparnu skraidziau.
dievinau savo pilveli, jame auganti stebukleli, didziavausi be galo! kiekviena dienele prasidedavo mintimis apie savo mazaji stebukla ir kiekvienas vakaras ateidavo sakydamas, kad vis maziau liko laukti savo brangaus gyventojo 
paskutiniai menesiai vis sunkesni daresi ne del fizines bukles- nemigos ar lakstymo i tualeta, bet todel, kad zinojau, jog ta Didzioji diena jau visai netoli ir laukiau jos be jokios baimes, be nerimo, o su didziuliu troskimu savo kudikeli isvysti kuo greiciau.
tik vienas, tikrai nemalonus dalykas nestumo pabaigoj nutiko. gimdymo terminas kaip ir atejo, praejo.. nueinu pas gydytoja, ji sako, kad gal jau net ir siandien skatinsim, bet siuncia dar i klinikas issitirt. o ten jau su vyru sokiruoti buvom!.. daktare pasake, kad dar maziausiai menesi nesiosiu!
neteisingai mano gimdymo data nustatyta buvo!... 
ar galite isivaizduoti, ka tai reiskia, kai taip lauki tos dienos, kai kiekviena diena ir taip patapus kaip savaite, maziausiai.. kai visi zino, kad jau gimdyt tureciau ir klausineja, o man pasako, kad dar visas menesis... guodziausi tik ta mintim, kad 'vistiek kada nors tai ivyks'.....ir ivyko...
ta vakara jauciausi puikiai. isbuciavau vyreli ir isleidau i darba (dirba naktiniame klube). pati atsiguliau ant sofutes pries televizoriu ir saldziai uzmigau. pabudau antra valanda nakties. nieko neskaudejo, tik vietos lovoje kazkaip per maza pasirode. reik persikelt i miegama, pagalvojau. taip ir padariau. bet miegas ir ten neeme kazkaip. 
atsiverciau knyga apie leliukus ir pradejau skaityt(gal koki desimta karta). gimda lengvai susitraukinejo, bet tai pasirode iprasta. 
lyg ir netycia atsiverciau puslapi apie saremiu skaiciavima ir betyrinedama ji pajutau, kad mano pilvelis lyg ir nesiliauja, o dar ir skausmas nestiprus atsiranda. 
per sirdi malonus jauduliukas perbego- o gal jau siandien? pradejau sekt susitraukimus. ir, o Dieve! supratau, kad jau net para nepraeis ir isvysiu savo stebukleli. vyras grizti apie puse penkiu turejo. zinojau, kad bus laaabai pavarges, nes sunkus vakaras buvo. neramu buvo, kaip atlaikys jis..
paskambinau jam, kai zinojau, kad jau pakeliui namo bus. kitu atveju, reiktu ar ne, metes visus darbus butu ir lekes namo- jis be galo lauke sios dienos! telefonu pakalbejom- prizadejo, kad neskubes (kaip pasakojo veliau, per raudonus sviesoforus leke, nieko neziurejo! ) gryzo visas nusikales, bet issisiepes lig ausu! o man skausmai jau stipresni, bet kentet galiu, vandenys nenubego, tad paguldziau ji kaip kudiki i lova, apklosciau ir liepiau nusnust dar mazumele. pati prisileidau silta vonia, ilipau i ja ir paleidusi vesia duso srove masazavau sau pilva. nusiprausiau, islipau, apsirengiau, tada pajutau, kad jau reik vaziuot. kol vyras ruosesi, klupejau pasiemus uz duru rankenos, bet skausma dar kentet galejau. nuvaziavom i ligonine. registratura ir gimdymo palata. daktaras paklause ar reiks nuskausminimo. sakiau, kentesiu kiek galesiu, jei ka, sakysiu. skausmas vis stiprejo. per saremius vemiau.. iskart uzsnausdavau gavusi laisva minute.. gimdyma teko dar truputi paskatint, nes vyko viskas siek tiek per letai.. skausmas pasidare nepakeliamas. norejau nuskausminimo, bet jau per velu buvo.. be galo verkti norejosi, bet neistengiau nei asaros isspausti. o, atrode, taip palengvetu... vyras sokinejo aplinkui stengdamasis padeti. kartais atrode, kad geriau jau nelistu niekas prie manes, bet tylejau.. suvokiau, kad ne blogo juk nori.. lyg per migla prisimenu kaip i tualeta ejau, kaip troskau, kad tik greciau tai pasibaigtu, kaip guodziausi, kad tuoj leliuka savo turesiu..sunkiausia buvo, kai jau stumti be galo norejos, o dar negalima buvo.. taip sunkiai laikytis sekes... taip laukiau tos akimirkos, kai ant gimdymo stalo gulesiu.. ir ji atejo.. pagaliau... jauciau deginanti skausma, bet zinojau, kad tai padaryti turiu as. o taip norejos uzsispirti kaip mazam vaikui ir sakyti- negimdysiu ir viskas! tik kazkas is vidaus vis skatino. vis sake, kad turiu stengtis, kad tuoj viskas pasibaigs. dar vienas stumimas ir vel tas deginantis skausmas, bet kartu su juo ir palaimingi daktaro zodziai, kad islindo galvyte! o toliau jau vienas juokas!
netrukus jau turejau savo mazyle ant savo krutines! grazesnio vaiko gyvenime macius nebuvau! vyrui nesiseke sutramdyti asaru, o as visa laiminga ir pilna energijos jau laukiau tos akimirkos, kai galesiu parodyti visiems savo stebukla! daktarai negalejo atsistebeti kaip as, tokia smulki, pagimdziau 4.200kg dukryte! didziavausi savimi! ir iki siol didziuojuosi! 
prisimenu visa tai ne kaip didziuli skausma, o kaip neapsakoma laime, gimimo stebukla. tai pacios graziausios akimirkos mano gyvenime..
