Kada bus sunku, ateikite čia ir išdrįskite kalbėti, skaityti, klausti...
Pasidalintas skausmas sumažėja perpus.
...Mane glumina, kaip mažai moterys šiais laikais verkia, ir tai dar atsiprašinėdamos. Man neramu, kad gėdydamosi ir vengdamos ašaroti, mes baigiame prarasti šitokią natūralią savo funkciją. Juk žydėti kaip medžiui ir būti drėgnai - nepaprastai svarbu, antraip jūs sulūšite. Verkti gera ir teisinga. Ašaros neišsprendžia problemos, bet jų dėka procesas gali tęstis, užuot galutinai užstrigęs...
...Kartais moterys skundžiasi: "Aš pavargau verkti, daugiau nebegaliu, kada tos ašaros liausis?" Tačiau tai verkia jos siela, o ašaros - jos apsauga. Todėl niekur nedingsi - verksi tiek, kiek reikės... (Clarissa Pinkola Estes "Bėgančios su vilkais")
Taip jauku ateiti kartais cia, nes jautiesi lyg namuose, kur silta ir yra stogas, ant taves nelyja...
Labai suglumino praeitoje temoje Driezes pasisakymas, taip gaila jusu, labai uzjauciu. Pati sunkiai isgyvenau nevaisinguma, na, dar tebeturiu tas bedas, bet kazkas pakito, jauciuosi geriau, o jusu patirtis tokia skaudi, man skauda, bet jums skauda dar labiau... kaip gaila, kad zemeje egzistuoja toks skausmas... Is visos sirdies linkiu patirti laukimosi dziaugsma, be nusivylimu.
Labai suglumino praeitoje temoje Driezes pasisakymas, taip gaila jusu, labai uzjauciu. Pati sunkiai isgyvenau nevaisinguma, na, dar tebeturiu tas bedas, bet kazkas pakito, jauciuosi geriau, o jusu patirtis tokia skaudi, man skauda, bet jums skauda dar labiau... kaip gaila, kad zemeje egzistuoja toks skausmas... Is visos sirdies linkiu patirti laukimosi dziaugsma, be nusivylimu.
QUOTE(tokia profesija @ 2012 04 19, 22:52)
Iš prikabintų veidukų sprendžiu, kad esat iš tų, kuriuos maskuoja savo tikras emocijas, slepiat savo skausmą po šypsena... Kaip jaučiatės iš tikrųjų?
Gimtyje dalyvauja trys - Jūs, Jūsų vyras, ir mažylis. Pastoti pavyksta, vadinasi judu su vyru pradžią duodate. Lieka mažylis, kuris vis pasirenka išeiti... Kaip gydytojai komentuoja? Gal buvo daryti vaisiaus tyrimai? Genetinės ligos? Infekcija? Gimdos kaklelio bėdos?
Jūs vis dar gedite, natūralu, kad dabar "nebeleidžiate" sau pastoti, tiesiog automatiškai įsijungia savisaugos mechanizmas, bandote save apsaugoti nuo dar vieno skausmo.
Gimtyje dalyvauja trys - Jūs, Jūsų vyras, ir mažylis. Pastoti pavyksta, vadinasi judu su vyru pradžią duodate. Lieka mažylis, kuris vis pasirenka išeiti... Kaip gydytojai komentuoja? Gal buvo daryti vaisiaus tyrimai? Genetinės ligos? Infekcija? Gimdos kaklelio bėdos?
Jūs vis dar gedite, natūralu, kad dabar "nebeleidžiate" sau pastoti, tiesiog automatiškai įsijungia savisaugos mechanizmas, bandote save apsaugoti nuo dar vieno skausmo.
kaip taikliai pasakete del maskavimo emociju.. tik dabar pastebejau, kad net SM, ten kur manes niekas nepazysta slepiu tikras emocijas.. verkiu, kai niekas nemato.. guodziuosi ir kalbu tik sau..
viska ka isvardinot jau issityrem. paskutine diagnoze "gamtos isdaiga". neseniai rado mazakraujyste, jau hemoglobinas atsistate, liko susigrazinti gelezies atsargas (ju isvis nera). tai geriu gelezi ir tikiuosi, kad tik cia buvo beda.
kazkaip esu isitikinusi, kad siemet pastosiu, tik klausimas.
o skausmo tikrai bijau.. suvokiu, kad negalima bijoti, nes tai gali kenkti, bet is giliai is kazkur baime vistiek islenda..
esu ne viena zvakute uzdegusi uz si kudiki, atrodo jau paleidau.. bet matyt ne iki galo
Papildyta:
QUOTE(Triumfante @ 2012 04 20, 00:01)
Taip jauku ateiti kartais cia, nes jautiesi lyg namuose, kur silta ir yra stogas, ant taves nelyja...
Labai suglumino praeitoje temoje Driezes pasisakymas, taip gaila jusu, labai uzjauciu. Pati sunkiai isgyvenau nevaisinguma, na, dar tebeturiu tas bedas, bet kazkas pakito, jauciuosi geriau, o jusu patirtis tokia skaudi, man skauda, bet jums skauda dar labiau... kaip gaila, kad zemeje egzistuoja toks skausmas... Is visos sirdies linkiu patirti laukimosi dziaugsma, be nusivylimu.
Labai suglumino praeitoje temoje Driezes pasisakymas, taip gaila jusu, labai uzjauciu. Pati sunkiai isgyvenau nevaisinguma, na, dar tebeturiu tas bedas, bet kazkas pakito, jauciuosi geriau, o jusu patirtis tokia skaudi, man skauda, bet jums skauda dar labiau... kaip gaila, kad zemeje egzistuoja toks skausmas... Is visos sirdies linkiu patirti laukimosi dziaugsma, be nusivylimu.
aciu uz palinkejima, bet jis tiktu visoms cia esancioms
as ir noreciau, kad kuo maziau moteru patirtu tokius isbandymus, kokius patiriame mes..
Atsakau į Tokia profesija klausimą apie dviejų svajonių įgyvendimą. Problema tame, kad viskas remiasi į tuos nelemtus pinigus. Jeigu daromės IVF, tai pinigėlių kitoms svajonėms nelieka, tiesiog fiziškai nelieka. Na neesame vargšai, bet negaliu išnulinti savo sąskaitos. Negaliu atiduoti paskutinių pinigų IFV, ir nepasilikti nieko juodai ar gerai dienai. Emociškai svajonė turėti vaikų yra svarbesnė nei kitos, bet dabar pradėjau, galvot, o kas jeigu išleisiu visus pinigus IVF-ams ir 50-ties neturėsiu nei vaikų nei pinigų. Jei rinksiuos kitą svajonę, jausiuos kalta, kad nededu pakankamai pastangų susilaukti vaikelio. Per 3 metus mes netuėjome nei vieno kibimo, nei natūraliai, nei su pagalba. Tad tikėtis stebuklo ir atsisakyti IVF mes negalime. Žodžiu mano galvoje dabar tikras jovalas, toks jovalas dabar ir mano vyro galvoje (su mano pagalba).
Vis dėl to dabar galvoju, kad šiai temai labiau tiktų pavadinimas - nevaisingumas ir psichologinės problemos. Negi mes čia visos tą nevaisingumą įsikalbėjome, ar nepastojame todėl, kad mums su galva negerai?
QUOTE(tokia profesija @ 2012 04 20, 00:28)
Kada bus sunku, ateikite čia ir išdrįskite kalbėti, skaityti, klausti...
Pasidalintas skausmas sumažėja perpus.
...Mane glumina, kaip mažai moterys šiais laikais verkia, ir tai dar atsiprašinėdamos. Man neramu, kad gėdydamosi ir vengdamos ašaroti, mes baigiame prarasti šitokią natūralią savo funkciją. Juk žydėti kaip medžiui ir būti drėgnai - nepaprastai svarbu, antraip jūs sulūšite. Verkti gera ir teisinga. Ašaros neišsprendžia problemos, bet jų dėka procesas gali tęstis, užuot galutinai užstrigęs...
...Kartais moterys skundžiasi: "Aš pavargau verkti, daugiau nebegaliu, kada tos ašaros liausis?" Tačiau tai verkia jos siela, o ašaros - jos apsauga. Todėl niekur nedingsi - verksi tiek, kiek reikės... (Clarissa Pinkola Estes "Bėgančios su vilkais")
Pasidalintas skausmas sumažėja perpus.
...Mane glumina, kaip mažai moterys šiais laikais verkia, ir tai dar atsiprašinėdamos. Man neramu, kad gėdydamosi ir vengdamos ašaroti, mes baigiame prarasti šitokią natūralią savo funkciją. Juk žydėti kaip medžiui ir būti drėgnai - nepaprastai svarbu, antraip jūs sulūšite. Verkti gera ir teisinga. Ašaros neišsprendžia problemos, bet jų dėka procesas gali tęstis, užuot galutinai užstrigęs...
...Kartais moterys skundžiasi: "Aš pavargau verkti, daugiau nebegaliu, kada tos ašaros liausis?" Tačiau tai verkia jos siela, o ašaros - jos apsauga. Todėl niekur nedingsi - verksi tiek, kiek reikės... (Clarissa Pinkola Estes "Bėgančios su vilkais")
labai grazus zodziai
kartais gyvenime pamirstame kad mes moterys esam tik gleznos, trapios butybes - paskaiciau ir pakeliau auksciau galva 
zodziai tikrai priverte pamastyti QUOTE(Samira @ 2012 04 20, 15:53)
Vis dėl to dabar galvoju, kad šiai temai labiau tiktų pavadinimas - nevaisingumas ir psichologinės problemos. Negi mes čia visos tą nevaisingumą įsikalbėjome, ar nepastojame todėl, kad mums su galva negerai?
, reikia temos apie nevaisinguma ir ji lydincias psichologines problemas, isgyvenimus.
QUOTE(drieze @ 2012 04 20, 00:13)
viska ka isvardinot jau issityrem. paskutine diagnoze "gamtos isdaiga".
na taip, skaudziausia patirtis, kai gauni, o po to kaip is vaiko atimama saldaini.
geriau jau jo visai nebutu dave 
Na su savo netradiciniu mastymu manyciau, kad driezei likimas uz kazka duoda pamokas, duoda iskesti skausma, bet... vaikelis pas ja ateina! Vadinasi tikrai laiko klausimas kada bus JO laikas. Mamyte, galiu jau tave taip vadinti, tu tikrai turesi vaikeli, bet leisk jam pasirinkti! Neforsuok, pasigydyk save, sustiprink organizma, nusiramink pasiruosk tiek fiziskai, tiek dvasiskai ir tiesiog LAUK!
QUOTE(Triumfante @ 2012 04 21, 10:59)
, reikia temos apie nevaisinguma ir ji lydincias psichologines problemas, isgyvenimus. pritariu ir as
QUOTE(Shantina @ 2012 04 21, 15:52)
na taip, skaudziausia patirtis, kai gauni, o po to kaip is vaiko atimama saldaini. geriau jau jo visai nebutu dave
Na su savo netradiciniu mastymu manyciau, kad driezei likimas uz kazka duoda pamokas, duoda iskesti skausma, bet... vaikelis pas ja ateina! Vadinasi tikrai laiko klausimas kada bus JO laikas. Mamyte, galiu jau tave taip vadinti, tu tikrai turesi vaikeli, bet leisk jam pasirinkti! Neforsuok, pasigydyk save, sustiprink organizma, nusiramink pasiruosk tiek fiziskai, tiek dvasiskai ir tiesiog LAUK!
geriau jau jo visai nebutu dave Na su savo netradiciniu mastymu manyciau, kad driezei likimas uz kazka duoda pamokas, duoda iskesti skausma, bet... vaikelis pas ja ateina! Vadinasi tikrai laiko klausimas kada bus JO laikas. Mamyte, galiu jau tave taip vadinti, tu tikrai turesi vaikeli, bet leisk jam pasirinkti! Neforsuok, pasigydyk save, sustiprink organizma, nusiramink pasiruosk tiek fiziskai, tiek dvasiskai ir tiesiog LAUK!
as ir laukiu.. trecia karta kai pastojau, nebegau iskart pas daktaru.. galvoju kam to streso, palikau viska savai tekmei..
o tos pamokos man nuo vaikystes.. labai daug vaikas budama sirgau, paskui su inkstais gulejau ligoninej.. pries 5 metus ir i ligonine extra papuoliau su istinusiu inkstu, pastrigusiu akmeniu slapimtakyje.. mano brolis atsimenu jau kai paugle buvau pasake, kad as gal atperku seneliu ar kokiu proseneliu nuodemes..
bet as nesijauciu kazkokia labai gyvenimo nuskriausta, manau dauguma turi ir ligu, ir problemu. Nemanau, kad nepastojimai, ar persileidimai yra kazkokios pamokos uz kazka..
kad pamokos, galiu sutikti, nes pati pastebejau, kad po tiek isbandymu (net tik su vaisingumu susijusiu) tampu vis stipresne, ramesne, kantresne.. manau tos savybes tik gereja. Ismokau vertinti tai ka turiu cia ir dabar. Manau daug pamoku gavau, tik nesutinku, kad jei jau gauni skausma, tai uz kazka..
nes manau dauguma paklausiam toki klausima "uz ka man tai?" ir pergalvoji uz ka tai galetu buti.. nu bet as neradau atsakymo i ta klausima ir nustojau ieskoti, o gyventi
QUOTE(drieze @ 2012 04 20, 00:13)
...paskutine diagnoze "gamtos isdaiga"...
...o skausmo tikrai bijau.. suvokiu, kad negalima bijoti, nes tai gali kenkti, bet is giliai is kazkur baime vistiek islenda..
esu ne viena zvakute uzdegusi uz si kudiki, atrodo jau paleidau.. bet matyt ne iki galo
...o skausmo tikrai bijau.. suvokiu, kad negalima bijoti, nes tai gali kenkti, bet is giliai is kazkur baime vistiek islenda..
esu ne viena zvakute uzdegusi uz si kudiki, atrodo jau paleidau.. bet matyt ne iki galo
Na iš vienos pusės gerai, kad nėra rimtų priežasčių, genetinių anomalijų, tai turėtų suteikti daug daug vilties. Turbūt tai tik laiko klausimas. Kita vertus, kada nėra medicininių priežasčių, neramu, nes nežinia ko griebtis, ką gydyti.
Kaip aplamai klojosi gyvenimas nėštumo laikotarpiu, kokia buvo Jūsų savijauta, gyvenimo sąlygos, galbūt turėjot kokių tai stresų?
Tokio įvykio neįmanoma pamiršti, tiesiog turėsit atrasti tam išėjusiam vaikeliui saugią vietą savo širdyje. Liaudyje net yra toks posakis "kaip dūšia be vietos". Tai va, atrasit tą vietelę ir ateis ramybė į Jūsų širdį.
Dėl emocijų slopinimo, tokiu būdu labai save skriaudžiat, kankinat. Ir apie tą pačią baimę sakot, negalima bijoti. O kodėl? Kas Jums taip pasakė? Jūsų situacijoje normalu bijoti, tai natūrali automatiška organizmo apsauga.
Be to, jei baimę "dusinsit", ji dar labiau Jus kankins. Paradoksalu, bet baimės mums nebeturi tokios didelės galios, kada į jas atsisukam, tyrinėjam, kalbam, kada įsivardinam pačius kvailiausius nuogastavimus, o ne tada, kai slopinam.
Papildyta:
QUOTE(Samira @ 2012 04 20, 12:29)
Atsakau į Tokia profesija klausimą apie dviejų svajonių įgyvendimą...
Na, nežinau... manau kada žmogus stipriai stipriai nori, jis randa išeičių.
Aplamai, didžiąją gyvenimo dalį žmonės praleidžia daužydamiesi į sienas, kurias patys susikuria.
Suprantu ką sakote apie kaltę, gailėjimąsi dėl to, ką padarėt/nepadarėt. Kada žmogus priima tikrą sprendimą, dėl jo ateityje paprastai nesigaili.
Visada klauskit - ar aš to noriu? Ar tikrai noriu? Ar noriu dabar? Nes labai dažnai darom kažką, nes reikia. Va dėl tokiu sprendimų ateityje ir gali skaudėti širdį.
QUOTE(tokia profesija @ 2012 04 21, 22:37)
Na iš vienos pusės gerai, kad nėra rimtų priežasčių, genetinių anomalijų, tai turėtų suteikti daug daug vilties. Turbūt tai tik laiko klausimas. Kita vertus, kada nėra medicininių priežasčių, neramu, nes nežinia ko griebtis, ką gydyti.
Kaip aplamai klojosi gyvenimas nėštumo laikotarpiu, kokia buvo Jūsų savijauta, gyvenimo sąlygos, galbūt turėjot kokių tai stresų?
Tokio įvykio neįmanoma pamiršti, tiesiog turėsit atrasti tam išėjusiam vaikeliui saugią vietą savo širdyje. Liaudyje net yra toks posakis "kaip dūšia be vietos". Tai va, atrasit tą vietelę ir ateis ramybė į Jūsų širdį.
Dėl emocijų slopinimo, tokiu būdu labai save skriaudžiat, kankinat. Ir apie tą pačią baimę sakot, negalima bijoti. O kodėl? Kas Jums taip pasakė? Jūsų situacijoje normalu bijoti, tai natūrali automatiška organizmo apsauga.
Be to, jei baimę "dusinsit", ji dar labiau Jus kankins. Paradoksalu, bet baimės mums nebeturi tokios didelės galios, kada į jas atsisukam, tyrinėjam, kalbam, kada įsivardinam pačius kvailiausius nuogastavimus, o ne tada, kai slopinam.
Kaip aplamai klojosi gyvenimas nėštumo laikotarpiu, kokia buvo Jūsų savijauta, gyvenimo sąlygos, galbūt turėjot kokių tai stresų?
Tokio įvykio neįmanoma pamiršti, tiesiog turėsit atrasti tam išėjusiam vaikeliui saugią vietą savo širdyje. Liaudyje net yra toks posakis "kaip dūšia be vietos". Tai va, atrasit tą vietelę ir ateis ramybė į Jūsų širdį.
Dėl emocijų slopinimo, tokiu būdu labai save skriaudžiat, kankinat. Ir apie tą pačią baimę sakot, negalima bijoti. O kodėl? Kas Jums taip pasakė? Jūsų situacijoje normalu bijoti, tai natūrali automatiška organizmo apsauga.
Be to, jei baimę "dusinsit", ji dar labiau Jus kankins. Paradoksalu, bet baimės mums nebeturi tokios didelės galios, kada į jas atsisukam, tyrinėjam, kalbam, kada įsivardinam pačius kvailiausius nuogastavimus, o ne tada, kai slopinam.
taip, kad nera rimtu priezasciu labai gerai
kaip endokrinologas pasake, kad visi tyrimai geri, tai labai gerai jums, bet sako man blogai, nes nebezinau ka dar cia istirti, kur rasti ta kabliuka kai yra priezastis, ja galima bandyti iveikti
jauciu pas mane tikrai bus psichologines priezastys..
pirmas pastojimas ir persileidimas ivyko po darbo netekimo, abieju su vyru
antras ivyko tais paciais metais.. tuo metu viskas kaip ir buvo gerai.. bet pries buvo tikrai nemazai potyriu
(kazkaip nenoriu plestis cia, nes ten jau ne i tema)o del baimes tai daug kas sako nebijok, negalvok.. nu nebijai, negalvoji, bet kai jau pradeda teplioti nori nenori, pereina per sirdi liudesys..
QUOTE(drieze @ 2012 04 21, 22:53)
...jauciu pas mane tikrai bus psichologines priezastys...
Nežinau, nepažįstų Jūsų, nedrįsčiau tokių išvadų daryti. Bet jeigu priežastys ir medicininės, emocinė būsena daro didžiulę įtaką pastojimui. Dar žinant, kad savo tikrąsias emocijas esate linkusi uždaryti, užgniaužti, nuslopinti, viduje turėtų slėptis nemažas užtaisas.
