Psichologinės problemos ir nevaisingumas

Manau si problema yra tik vienos kartos ir ji labai greitai dings, gal net uz kokiu 5 metu, kai 'erzintuojai' paaugs. nes vis daugiau seimu negali susilaukti vaiku naturaliai, o tam yra labai daug priezasciu - fukusimos, cernobyliai, natrio gliukamonatai, CO2 ir aibe kitu panasiu dalyku. juk anksciau net karas ir badas nebuvo kliutimi susilaukti vaiku. Dabar visai kitaip. Pilnas internetas atviru forumu apie dirbtini apvaisinima. Ir pasakyciau, kad tai nera jau kazkas tokio ir fantastikos skyrelio, tai tiesiog butinybe ir kai kurioms seimoms - vienintelis budas susilaukti nuosavu palikuoniu.

Diskutuojate apie tai, sakyti ar ne aplinkiniams, kad pastojote pagalbiniu būdu. Aš nesakyčiau, nes neįsivaizduoju savo aplinkinių nuomonės šia tema. Tad kam sakyti? Bijočiau to, kad gal į vaiką žiūrėtų kitaip, gal net ir atstumtų.

Turiu kitą klausimą: ar sakysite vaikui ateityje kaip jis buvo pradėtas?

Kol jis uzaugs, tai bus tokia pasauline ¨problema¨, noriu, kad jis suprastu, kad tai nera pasaulio pabaiga ir kad gerbtu kitus tuos ¨kitokius¨. Jis zinos, kaip begalo buvo laukiamas ir kaip begalo mylimas, tiesiog mylimuku mylimukas.

Aš nesakyčiau. Sakyti kad pastojau su pagalbinėmis priemonėmis, tai man būtų tas pats kaip visiems sakyti kokia poza mylintis pastojau. Visiškai asmeninė informacija ir visiškai perteklinė aplinkiniams. Juk paprastai klausinėjama kodėl nėra vaikų, o kai jau laukiesi tai dar negirdėjau kad kas klausinėtų kaip pastojai.

Kol dar bus tų vaikų... Kol jie užaugs, kad kažką suprastu... Tai turbūt požiūris į pagalbines priemones bus visiškai kitoks. Kai ateitų laikas, tada ir spręsčiau ką daryt

kai laukiausi pirmojo po ivf,zinojo "puse pasaulio" kadangi pinigelius jam rinko draugai,gimines,taigi informacija buvo paskleista visur.turejau nerealu nestuma,nes kartu su manim tikrai nuosirdziai dziauges ir lauke visi prisideje.kaip dabar kalbames,toks jausmas ,kad sis vaikas "priklauso"ne tik musu seimai,bet ir draugams jam gimus,o ir dabar ,tai tikrai visu labai numyletas,nubuciuotas vaikas.bet...negaliu paaiskint kaip,kodel,del ko,taciau visada jauciu lyginima su "normaliais vaikais" nestumas buvo sunkokas,gimdymas labai sunkus,o ir siokiu tokiu bedeliu buvo po to.bet tai patiria tukstanciai"normaliai"pradetu kudikiu.kai dariausi sekancius ivf ir pastojau,nepasakiau niekam.taigi tai buvo jau "normalus"(netinkamas tas zodis,bet jus suprantat ka turiu galvoj)nestumas.jo eiga ,gimdymas buvo visiskai kitoks,kaip ir gimes vaikas.kas ir taip suprantama,gi nebuna tokiu pat nestumu ir kudikiu.bet ka gi jus manot?visa ta laik vis islenda tokios nekaltutes frazes "na matai,vistiek matyt tie vaistai,kazka padaro","visdelto skiriasi tie vaikai" ir visokiu panasiu.ir kuo toliau,tuo labiau jauciu lyginima.velniskai man tai nepatinka ir jau nekart ant liezuvio galo buvo noras nutildyt ir pasakyt,nebenusip...,tiesiog ginant vyresneli.kazkokia labai dviprasmiska ta musu situacija gaunasi,kolkas dar neradau sprendimo.jei galit niekam nesakyti apie savo ivf,tai ir nesakykit

Vat būtent ir nepasakočiau, kaip vaikelis atsirado, kad jis nebūtų lyginamas, kad nebūtų jis stebimas kaip pro padidinamąjį stiklą. Garsiai gal ir išvis niekas nieko apie tai nekalbėtų prie mūsų, bet minčių jų nesužinosi.

Apskritai pastojusi pagalbiniu būdu norėčiau pamiršti, kaip aš pastojau, o tik džiaugtis motinyste. Jau ir taip gyvenimas apkartintas, o jei dar ir po vaikelio tektų stresuot girdint kalbas kokias tai ar net antisimpatiją vaikui, kad jis kažkuom kitoks, tai išvis...

Kas dėl psichologinių problemų... Kol aš svajojau apie vaikus, kruopščiai planavau, keletas aplinkinių pasigimdė ir jau šiek tiek pasiaugino vaikelius. Oi, kaip sunku man būdavo... Rodos norėdavau džiaugtis jų laime, deja... Vengdavau su jais ne tik kad kalbėtis apie jų vaikus, kalbinti juos, bet ir susitikti. Dabar esu ramesnė šiuo klausimu, bet vis tiek kartais būna labai sunku. O jei kiti pradeda kalbą apie tai, kada jau tau laikas, keičiu temą, nes apsižliumbčiau iškart...

Kaip gerai, kad mamytes pasisako, taip lengviau priimti sprendima, kai zinai kitu patirtis. Aciu.

Laba diena, etera
Sveikinu sulaukus antrojo. Kitose temelėse nesilankau, nežinojau kada ir kas.
Šaunu, kad atėjot pasidalint savo patyrimu, manau daug kam buvo svarbu išgirst, ką išgyvenat. Pagimdžiusios retai čia užsuka. O gal dažnai, bet tyliai? Jūsų žinutė manau daug kam padės apsispręst dėl sakymo/nesąkymo. Žodžiu, faina Jus girdėti.
Net neabejoju, kokia bebūtų kitų nuostata, Jūs tikrai rasit tinkamų žodžių apgint savo vaiką, rasit sprendimą.

Šaunu, kad turit savo nuomonę ir nebijot ją išsakyti.
Kaip Jūs jaučiatės? Kaip sekasi susidoroti su laukimu, su įtampa? Visgi atimat iš savęs gydymosi galimybę. Kažkaip galvoju, kad tai turėtų sukelti papildomos įtampos. Kaip susidorojat?

Itampa isgyvenu manau tokia pat kaip ir bet kuri nesusilaukianti - nezinia ir vis nesipildantys lukesciai VS troskimas. As IVF nelaikau gydymusi. Tai apvaisinimas. Gydymas yra procesas kurio sekmes atveju turetu pora naturaliai pastoti. Visa tai mes darom, ar padarem, nezinau. Atlikti visi tyrimai, geriu vitaminus , nors ne itin tikiu ju efektyvumu. Su vyru lankomes naprotechnologiju kursuose. Pries riebu pusmeti pasidariau laparoskopija. Pagal visus rodiklius nera aiskios priezasties, kodel tiek laiko nepastojam.Nuo to tikrai nelengviau, nes tas kasmenesinis "o gal?" per daug skausmingas ir alinantis visus emocinius resursus. Pati itariu kad mano nepastojimas - tai mano psichologines bukles pasekme. Taip pasekme tapo priezastim ir problema. Tas kuri laika dave didele itampa, kol praryjau ta kasni, jog uz tai kad tiek streso teko isgyventi per praejusius ketveris metus, tai dar ir i nevaisinguju gretas patekau. O juk vaiku laukiau nuo tada kai su lelem smelio dezej zaidziau. Visada tvirtai zinojau kad noriu buti mama. Taigi visa si patirtis man kainavo tai kainavo. Dabar itampa mazeja, slugsta, nes imu susitaikyti su savo padetim ir mintim, kad tos laimes galim ir nesulaukti. Sito proceso paskubinti nesigauna. Letai vykstantis procesas. Stengiuosi pratintis rupintis savo sveikata, fizine ir psichine. Pasaugot ir patausot save kiek imanoma. Neapsiimt sau svetimu isgyvenimu ir problemu labiau nei to reikia. Daugiau demesio skirti stengiuosi musu su vyru santykiams, ju kokybes auginimui, savo profesiniam augimui ir tam kas vyksta cia ir dabar, ir nesiklampint i liudesi ar savigaila, nuo to man nepalengveja o ikrentu tik i gilu liuna, taigi tai netinkama priemone emocijoms isleisti lauk VA KIEK PRIRASIAU

ne kartą esu mačiusi, kaip tik gimusų vaikutį apžiūrinėja tetulės ir sprendžia, kokie bruožai iš jų,o kokie iš anos giminės. žinoma, kas tik geriausia tai jau jų giminės bruožas, o va jei kokie "nukrypimai", kuriuos tik pačios tetulės mato, tai jau čia anos giminės bruožas, pvz. kreivos kojytės.
o dar jei neduok Die, vaikutis gimsta su negalia, tai išvis košmaras. tik ir girdi, va čia jau iš anos giminės, nes jų giminėje TOKIŲ nebuvo. paskui dar seka pasakos, kad vaikas toks, nes būsimoji mama nervinosi per daug, vartojo vaistus (nors gydytojai buvo paskyrę), gi negalima jokių vaistų, reikia kentėti, ir dar šimtai priežasčių, kodėl vaikas toks ir ne kitoks.
ir visa tai, šeimai sulaukus "normaliai" savo atžalos.

o kas dėl ivf. tai, mano atveju, mano tėvai žino. komentarų (kol kas) jokių. vyro šeima, supranta, kad su gydytojų pagalba, bet jie neklausia tiesiai, o aš ir nesiaiškinu.
kažkaip galvoju, tikrai artimiems žmonėms, visiškai vienodai, kokiu būdu pavyko pastverti gandrą, jie laukia savo anūko/ės, dukterėčios ar sūnėno... ypač, kai tas laukimas yra po 10 metų...
o kitiems... nebūtina žinoti. nors šiais laikais, žmonės jau daugiau mažiau apsišvietę, tai nebe visi tiki pasakomis, kad po 10 metų pora netyčia atsipalaidavo ir bac yra....

ar sakysim vaikui ? nežinau. apie tai kol kas negalvoju.

o dėl ivf, kaip apie procedūrą, diskutuoti sau leidžiu tik su tai išgyvenusiomis moterimis. nes praktika parodė, kad to neišgyvenęs nesupras visų tų emocijų,kurios aplanko. iš šalies atrodo labai viskas paprasta: vaistai, punkcija, įsodinimas, laukimas ir teigiamas rezultatas.
bet tiesa ta, kad einant tuo keliu, iškyla nemažai įvairiausių jausmų, kuriuos ne taip lengva suvaldyti.

aš nesijaučiu nusikaltusi kažkam, kad pasirinkau ivf, na tiesa yra ta, kad ir kito kelio nebuvo. blogiau jausčiausi, jei būčiau nieko nedariusi.

laikykitės