QUOTE(Helen 40 @ 2012 07 19, 15:30)
Visai nesvarbu, ar gyvensi viena, ar susituokusi be vaikų, ar susituokusi su vaikais, svarbu, kad būtum LAIMINGA. Būsi laiminga tu, bus laimingas ir tavo vyras, bus laiminga ir tavo mama.
Suprantu Helen 40 ka norit pasakyt, kiekvienoje padetyje reikia rasti savu pliusu ir privalumu, neuzsiciklinti, neverkti, nieko nekaltinti, PRIIMTI, nesipriesinti ir priprasti prie nauju gyvenimo salygu. Ir pati priejau prie to zinojimo, kad yra ir kitu dziaugsmu gyvenime, kad nesergu veziu, arba kita mirtina arba kankinancia liga, turiu darba, gerus draugus, gyvus tevelius ir artimus giminaicius, turiu nebloga vyra, protinga kate

, begale gerio aplinkui... kuris gali tik dziuginti...
Bet tai teoriskai

, protu viska supranti ir matai, vertini, o sirdi vistiek skauda, kai pamatai nestuke, arba maziuka..., kai negali saves realizuoti, kaip mamyte...
Ir as manau, kad as viena atejau i si pasauli ir viena is jo iseisiu, vaikai ateina per mus, bet jie ne musu. Ateis ir iseis (uzaugs, paliks namu lizda), liksiu vel viena (su vyru). Mes tik padedam jiems uzaugti, o jie mums padeda ismokti MYLETI be islygu, aukotis, atleisti, jie moko GERUMO, nuosirdumo...
Matyt, reikia ismokti atskleisti tuos visus bruozus kitais budais, pamatyti alternatyvas, kada nors...
O kol kas, kol dar turiu laiko, darysiu viska, kad pajusciau, ka reiskia laikyti savo isnesiota vaikuti ant ranku, kad pajusciau visus vaiku auginimo teikiamus dziaugsmus ir skausmus, kad tureciau pilnaverti gyvenima