Ar neieškot žodžio kišenėje?

Aš tai nemanau, kad iškalba ir spontaniškumas, greita reakcija kaip nors yra susiję. Aš turiu gerą iškalbą, gerai dėstau mintis, kalbu aiškiai, logiškai, įdomiai, taikliai ir tt, ir šitam visiškai netrukdo eee mmm ir negreita reakcija, man svarbiau kalbėjimo kokybė, o ne kuo greičiau pasakyti. Dėl to geriausiai galiu pasirodyt diskusijoj su taisyklėmis arba kalbėjime viešai prieš auditoriją. O sunkiausia man būna neformaliuose pokalbiuose, kur temos keičiasi labai greit ir kiekvienas žmogus turi pasisakyt per kuo trumpesnį laiką, arba išvis negauna pasisakyt ir turi įsiterpinėti, kur vieni kitus pertraukia, neleidžia kalbėti, rėkia vienas per kitą kuo garsiau. Va tokioj aplinkoj man šakės, būna chaosas, aš dažniausiai nieko nebegirdžiu ir aišku, pati kalbėt negaliu, nes neatitinka mano gero kalbėjimo kriterijų tokia aplinka. Tada dažniausiai niekas negirdi, ką kalbu, nes nepavyksta sutilpt į 1 sekundę arba nespėju sekti, ką kiti kalba ir nenoriu trukdyt klausinėjimais, pasitikslinimais, tai galiausiai jau išvis nebekalbu o žmonės klaidingai vertina, prisigalvoja nesąmonių, pvz kad aš nemoku kalbėt arba kad aš drovi
Papildyta:

Labai prasti patarimai, čia labiau parašyta ne kaip gerai kalbėti, bet kaip atrodyti prieš kitus. O tai kažkoks apsimetinėjimas.

Dar va čia tai visiškas absurdas:
"Visada žvelkite klausiančiajam į akis. Jei klausimas palankus, linksėkite galvą, neužmirškite padėkoti už klausimą. Jei klausimas nepalankus, paniekinančiai šypsokitės, purtykite galvą, reaguokite kaip bendraudamas su vaiku, kvieskite užduoti kitą klausimą."
Čia nori pasakyt, kad jei nepajėgi atsakyt į klausimą, tai reikia sumenkinti pašnekovą?

gera tema

puikiai vystosi pokalbis ir kitiems idomu manes klausyt, kai man paciai idomu ka kalbu ir kaip. o jei is reikalo, pvz darbe, tai reikia tada ikinkyt visas mandagumo formas, oficialiai, pagarbiai.

o pati einu prie tu zmoniu ir tokie traukia, kuriu kalba yra nuosirdi ir sypsena tikra

F, retorika ir nera nuosirdumo demonstravimas jei to reikia tarkim darbe, tai tenka ismokti technikos, nekeiciant saves is esmes. beje, zinau, jog yra daug aktoriu, kuriu darbas - scena ir kurie jos paniskai bijo bei yra tikru tikriausi intravertai, jie ismoksta technikos, igudziu, kurie jiems padeda dirbti savo darba ir nesikoncentruoti i scenos baime. tai taipogi niekaip nesusije su nuosirdumu.

ten kur visi kalba apie viska, as irgi nekalbu, tyliu man irgi galva apsisuka ir nieko nebegirdziu/girdziu visus vienu metu, tai baisu

Na aš manau, kad geriausiai įtikinsi kitus, kai pats tikėsi tuo, ką kalbi - dėl to ir reikalingas nuoširdumas. O jei pats netiki tuo, ką sakai, tai kam išvis sakyti tai viešai?

oi buna kad reikia

Galima sia savybe ugdytis gal nepasieksit stulbinanciu rezultatu, bet gal geriau kazka meginti daryti, nei sedeti ir liudeti, kad neturi...

O jus pagalvokit is naujo ir aiskiau pasidarys gal.. kad as cia viena is tu,kurios kaip tik problemu neturi ir nebega kas menesi issiregistruoti,kad pasleptu zinutes,ju kieki ir ju istorija ..

o super duper su iskalba ir komunikabilumu neturi nieko bendro

Manau, žmogus įsigilinęs į temą, visada turės ką pasakyt.
O kasdieniniam gyvenime tiek iškalba yra gražu, tiek nesišvaistymas žodžiais.

Jo ,ši vieta man irgi užkliuvo .Bet juk būna tokių piktybinių klausimų ,kai koks nors povas/erelis ar kitoks paukštytis tiesiog bando pasikedenti savo plunksnas sumenkinant tavo autoritetą. O jei tai vieša kalba ,geriau ,gal tokių klausimų neplėtoti savo paties naudai.

Bet apskritai tai man straipnis patiko, išsamus.

Tai nereikia autoriteto turėt - nebus ką ir menkint

Ačiū F. Labai gera mintis
Manau ,kad visa ta baimė apskritai kyla ,jei mąstai hierarchiniu principu.
Pvz jei eini į darbo pokalbį ir tavo būsimas darbdavys piramidėje stovi pakopa aukščiau aš jį pripažįstu kaip tam tikrą autoritetą.Sąmoningai ar pasąmoningai. Jei nepripažinčiau autoriteto ,tai baimės ir to oficialaus susikaustymo neliktų.Tai kyla iš savęs lyginimo su kitais žmonėmis. O tai lenktynės be pabaigos

Sutinku
man išvis yra labai nesuprantama, kaip gali egzistuoti žmonės, užimantys aukštesnes pareigas. Pvz jei kas nors man vadovautų, duotų nurodymus, aš nesuprasčiau to kaip aukštesnių pareigų, bet tiesiog kaip kitų nei mano. Tiesą, sakant, turiu labai save prievartauti, kad galėčiau priimti hierarchines struktūras aplink. Jaučiuosi, kad niekada nei internalizuosiu jų, nei pati tapsiu jų dalimi. Man ir kyla baimė bendraujant su valdžia, bet ne todėl, kad tai būtų mano autoritetas, bet todėl, kad tada kyla mintis - šakės, čia yra žmogus, kuris kažkodėl turi galią prieš mane ir nuo jo veiksmų gali priklausyti mano ateitis.