Mano mažajai greitai 1m.10mėn. ir jau porą mėnesių sėdam ant puoduko/klozeto be jokių "gaudymų"

O buvo taip..

: pavasario pabaigoje nusprendžiau atsisakyt pampių, orai šilti, kambariai taip pat. Per dieną 20 pelkių ir kelnių... Pradeda sysiot, išsigasta, sulaiko, sodinam ant puodo - nieko, nubėga, vėl pelkė.. Nei po miego, nei po valgio, jokių pataikymų į puodą...

dedu pampius.. Po savaitės vėl bandom.. Po kiek laiko ir begalybės aiškinimų, pagaliau mažoji supranta "kažką" ir padariusi pelkę ant grindų sėdasi ant puoduko..

suderinti abiejų kol kas neįmanoma.. Dar vėliau jau pamačiusi sysiojančią kosminiu greičiu sodinu ant puodo, kad ir su kelnėm

bet už tat yra ką išpilt į klozetą ir galimybė nuleist vandenį - čia buvo kažkieno iš SM patarimas

- paskata vaikui dėl kažko stengtis

taigi, sysioja su kelnėm bet didžiąją dalį į puoduką.. O jau ruduo.. Sunkiausia dalis - kol supranta, jog galima pakentėt.. Buvau bepasiduodanti ir viską nusprendusi palikti auklei.. Liko porą savaičių iki grįžimo į darbą (nusprendžiau anksčiau grįžt) ir pradėjus graužti sąžinei, pabandėm su puoduku draugaut dar kartą.. Prisisiojo 3 kelnes ir pradėjo pati prašytis.. Dar iki šiol netikiu

Iš pradžių teko suktis, kad kuo greičiau pasodint ant puodo..

Per dvi savaites mano mažoji išmoko (gal geriau reiktų sakyt,- susiprato) daryt svečiuose ant klozeto, pakentėt kelionėse ir nesysiot miegant..

Nakčiai dar dedu pampį, bet dažniausiai ryte spėjam nubėgt iki puoduko..
Taigi, po ilgų svarstymų, skaitymų ir bandymų, priėjau išvados, mokinti reikia, bet taip, kad vaikas jaustųsi patogiai. Bijo, sysioja kas 5min, dėti pampį.. Kelionė, į lauką, miegot - dėti pampį.. Jokių emocijų, gąsdinimų, griežto balso, ar tuo labiau bausmių.. Ir daaaauuuugggg kantrybės bei geros nuotaikos, nes vaikai jaučia mūsų emocijas.. Sėkmės