QUOTE(vylabusle @ 2012 10 02, 22:19)
O kodėl tos "tradicinės" nėštukės priešpastatomos kažkokioms netradicinėms, neva asmenybėms? Elitaristinė poza neturi nieko bendra su asmenybės branda, ir visiškai nerodo supratingumo kitokiems.
Keista, bet panašaus pobūdžio diskusijose (apie homoseksualus, netradicinius gyvenimo būdus besirenkančius ir kt.) tolerancijos reikalaujama būtent mažumai, tuo tarpu rodant panieką "tradicinei" pozicijai. Kodėl neturėtų būti toleruojamos, gerbiamos ir priimamos tvirtos tradicinės, gal net prietaringos, pažiūros? Kodėl apie moteris, sentimentaliai išgyvenančias nėštumą, kalbama iš aukšto, elitariškai atsiribojant nuo jų?
Tolerancijos esmė nėra marginalų palaikymas. Brandi ir visavertė asmenybė, pirmiausia, priims galimybių įvairovę, ir gerbs ne tik kitokius nei dauguma, bet ir kitokius nei ji pati.
Nėra jokių tradicinių ir netradicinių nėštukių, brangiosios. Yra aibė skirtingų moterų - tiek nėščių, tiek nenėščių. Ir toji, kuri džiugiai glosto pilvuką ir jaudinasi, žiūrėdama į echoskopijos nuotraukas, tiesiog aštriau jaučia Gyvybės stebuklą, daugiau dėmesio skiria jam, nelaiko jo savaime suprantamu dalyku. Kodėl esate tikros, kad to susijaudinimo, žvelgiant į savo dar bręstantį vaisių, nelydi gili kontempiacija, savo jausmų ir gyvenimo virsmų įsisąmoninimas? Kas davė jums tokią galią ir kompetenciją suskirstyti nėščiąsias į tradicines ir save?
Atsiprasau, bet kur jis izvelgete, kad cia yra kazkokia netolerancija tradiciniu, nestuma sureiksminanciu, jautriu ar na, nezinau, kaip pavadinti, nes nenoriu nieko izeisti, moteru atzvilgiu?
As gi matyciau yra priesingai. Ir tas puikiai atsispindi sioje diskusijoje. Tikrai gerbiu moteris, kurios, kaip jus parasete, jaucia gyvybes stebukla ir pan., taciau butent savo - MAZUMOS - atzvilgiu noriu pagarbos? Ar jos nera? Taip, nera. Nes nereikia toli ieskoti pareiskimu, kaip antai, kad tik nenormali gali nenoreti vaiku, tik begede gali nemyleti (na, cia sutirstinu, bet esme suprantame visos man atrodo).
As asmeniskai noriu pagarbos sau ir jei paprasau, kad manes nevadintu nestuke, nes man tai asmeniskai nepatinka, noriu, kad taip ir butu. Taciau stai daugeliui mano pazistamu moteru, kazkodel atrodo, kad cia yra juokelis ir as kokia tai neisijautusi i sia busena ir toliau mane "nestukina" bei "klausineja apie pilveli". Kiekviena emocijas nestumo metu isgyvena skirtingai, kai kam norisi buti nestuke, o kam ne. Tai stai tokios pagarbos ir tolerancijos sau kaip nenorinciau sureiksminti ir prasau. Jei vienai moteriai norisi buti nestuke ir kalbeti su pilvu, prasau, jei taip jai geriau, ji laiminga ir t.t., taciau prasau ir suprasti, kad as niekuo nenormali nesu, jei taip daryti man nesinori.
Stai mano drauge, kaip jau minejau, man kisa gimdymo foto ir nuosirdziai stebisi "ak, o kaip tau neidomu". Na, neidomu, atsiprasau. Taciau tris kartus pakartoti, kad man neidomu neuztenka, nes ji nuosirdziai nesupranti, kaip man dar gali kazkas rupeti be mano stebuklelio. Na, atleiskite, as nesuprantu, kaip jai daugiau niekas gali nerupeti, taciau savo nuomones nedestau, jai nepersu ir savu minciu. Tai kodel man toleruojant tokias moteris, as negaliu gauti tolerancijos savo atzvilgiu?
Kas pasaulyje nusprende, kad nenoreti vaiko yra nenormalu? Vakaruose tai seniausiai yra norma tiek nenoreti vaiku, tiek ir pagimdzius iskart grizti i darba. Niekas, pabreziu, nesmerkia, jei tik moteris taip jauciasi geriau. Lietuvoje to smerkimo yra apstu, nes "o dieve brangus", na kaip drisi grizti i darba, kai vaikui tik sesi menesiai. O is tiesu, koks kieno reikalas, kaip tvarkaisi savo gyvenima? Ir deja, kiek as asmeniskai pastebejau - sio smerkimo daugiau atsiranda butent is susireiksminusiu mamu, kurios kas antra sakini uzbaigia - kai busi mama, suprasi... ir t.t.
Gi prisiminkime, musu tevu laikais atrode 20 isteketi norma ir 22 metu mergina buvo senmerge ir nenormali, o dabar? Dabar visiskai normalu ir nenoreti isteketi, ir isteketi veliau. Taigi taip ir su motinyste. Ne visos nori save realizuoti tik per savo stebukliuka. TACIAU, kaip ir kaip bebutu, as tokias moteris gerbiu, ju smerkti ar destyti, kaip, mano nuomone, ju gyvenimas galetu buti daug idomesnis as neketinu. Kiekvienas turi teise kvepuoti laisvai.
Tad apibendrinant, gerbkime vieni kitus be isankstinio pasmerkimo. Suprasti kito pozicija, tuo labiau, kuri yra is esmes kitokia, yra be galo sudetinga. Taciau pastangos tai padaryti augina musu asmenybe.
p.s. skirstymas i tradicines atsiranda is to, kad Lietuvos visuomeneje "normalu" yra noreti vaiko, visa kita yra nenormalu. Taigi norinti vaiku ir yra tradicine, isgyvenanti kitokias emocijas - nenormali (nors as asmeniskai nepritariu sitam skirstymui)
Papildyta:
QUOTE(netobula @ 2012 10 02, 20:34)
Esu viena iš tų, kurios atidėliojo nėštumą iki tol, kol suprato, kad ilgiau laukti nebedovanotina

Nors nėštumas ir buvo planuotas, bet vis tiek turėjo praeiti kelios savaitės, kol įsisąmoninau faktą - laukiuosi.
Niekada nebuvau iš moterų, kurios dega noru turėti kūdikį, kalbina mažylius, jais žavisi ir t.t. Mano aplinkoje niekada nebuvo mažų vaikų. Juos matydavau tik gatvėse, parduotuvėse ir jokių malonių asociacijų man jie niekada nekėlė. Sąmoningai atitolau nuo draugių, kurios susilaukė mažylių. Nueidavau vos kartą aplankyti formaliai, ir tiek. Nežinodavau, ko klausti, kuo domėtis, kaip tinkamai pasidžiaugti, atsisakydavau, jei pasiūlydavo mažiuką palaikyti ant rankų. Jei atsitiktinai sutikdavau pažįstamą su vaiku, niekada jo nepakalbindavau, nes man tarsi atimdavo žadą, galvoje likdavo nulis minčių, kaip tą padaryti. Šiuo klausimu jaučiausi tikrai beviltiškai

Vaikai man buvo kosmosas
Nors jutau spaudimą iš aplinkinių greičiau susilaukti atžalos, neskubėjau. Gal situacija būtų susiklosčiusi kitaip, bet antra pusė taip pat nerodė nei aiškaus noro, nei poreikio vaikams. Kai kurie pažįstami net reikšdavo užuojautą, kad "vis tiek galbūt jums kada nors pasiseks", "tas ar anas susilaukė vaikų tik po dešimties santuokos metų", kiti ironizavo "nu jo, jie laaabai šiuolaikiški, nori sau pagyventi, pakeliauti", treti lepteldavo "turbūt sekso jūs tiesiog nemėgstate, kad taip ilgai nesigauna"... Dabar turbūt visiems bus didelė naujiena, kurios pranešti neskubame.
Negaliu sakyti, kad labai džiaugiuosi nėštumu - man jis pirmas, daug dalykų neramina (o jei kažkas vystosi blogai? o jei gims ligoniukas? kas bus, jei nesugebėsiu susitvarkyti? ir t.t.), daug ko bijau, suvokiu, kad gyvenimas iš esmės pasikeis, o tokiems pokyčiams iš anksto pasiruošti neįmanoma. Turbūt didžiausią baimę kelia, kaip kažkuri mergina jau rašė, mintis, kad nebepriklausai vien sau, negali kontroliuoti savo gyvenimo, ateinančius 20 metų būsi atsakinga ne tik už save, bet ir naują žmogeliuką.
Nesikalbu su pilvu, mane erzina, kai mane vadina nėštuke, nesigraudinu žiūrėdama į echoskopo ekraną, nesaugau ir nerėminu jos metu gautos foto, man negražūs spec. nėščiųjų rūbai. Reikia pripažinti, kad kol kas nejaučiu nieko - nei meilės, nei kitų sentimentalių jausmų. Ir nekaltinu savęs dėl to. Darau tik tai, kas priklauso - geriu vitaminus, vaikštau sąžiningai pas gydytojus, pradžioje tų vizitų buvo nemažai, tai jaučiausi apskritai kaip ligonis

Stengiuosi kuo mažiau galvoti apie nėštumą, nors tai sunkiai pavyksta. Bandau užsiimti įprasta veikla, bet vis tiek jaučiu, kad ją riboja dabartinė būsena.
Gal daug kas smerkia už tokias mintis, verčia dvejoti, ar būsi gera mama, ar ne, ar apskritai esi verta ja būti, bet juk kelio atgal nėra

Nemanau, kad būsiu kažkuo blogesnė už kitas mamas.
Perskaičiau visą temą prieš porą savaičių ir, kaip bebūtų keista, man tikrai palengvėjo - nesu viena. Labai įdomu buvo paskaityti
supykusios ir kitų narių pamąstymus - tarsi būčiau pati parašiusi, išgyvenusi panašias emocijas
Netobula, labai maloniai susiskaite jusu zinute. Tai todel turbut, kad man artima tai, ka rasote. Na, o jei noretume labiau pavystyti sia tema, tai visada galime pabendrauti AZ. Bet is tiesu, smagu jausti, kad esi ne viena